Kai fotografija buvo mechaninis menas
Prisimenu, kaip vaikystėje stebėdavau tėvą, kuris kruopščiai įdėdavo juostą į seną „Zenit” fotoaparatą. Tas charakteringas spragtelėjimas, atsargus juostos sukimas, tikslus kadrų skaičiavimas – visa tai atrodė kaip ritualas. Šiandien, kai kiekvienas išmanusis telefonas gali padaryti šimtus nuotraukų per sekundę, juostiniai fotoaparatai turėtų būti muziejuose. Bet štai paradoksas – jie išgyvena tikrą renesansą.
Juostiniai fotoaparatai, arba kaip juos vadina fotografai – analoginiai, grįžta ne kaip nostalgijos objektas, o kaip pilnavertė fotografavimo priemonė. Jaunimas, kuris niekada nėra matęs juostos, dabar specialiai ieško senų „Canon AE-1” ar „Pentax K1000” modelių. Kas čia vyksta? Ar tai tik mada, ar kažkas daugiau?
Kaip tas stebuklas iš tiesų veikia
Juostinio fotoaparato veikimo principas yra nuostabiai paprastas ir tuo pačiu genialus. Įsivaizduokite dėžutę, kuri kontroliuoja šviesos srautą. Kai spaudžiate užrakto mygtuką, atsidaro užraktas – mechaninis ar elektroninis – ir leidžia šviesai patekti ant juostos. Juosta padengta specialiu fotojautriu sluoksniu, kuris reaguoja į šviesą chemiškai.
Objektyvas surenka šviesą ir sufokusuoja ją ant juostos paviršiaus. Kuo geresnė optika, tuo aštresnį ir detalesni vaizdą gausite. Štai kodėl seni „Carl Zeiss” ar „Leica” objektyvai vis dar vertinami labiau nei kai kurie šiuolaikiniai skaitmeniniai analogai.
Pats fotografavimo procesas reikalauja susikaupimo. Turite pasirinkti ISO jautrumą (jis nustatytas visos juostos), nustatyti diafragmą ir išlaikymą. Nėra jokio „auto” režimo, kuris viską padarytų už jus. Kiekvienas kadras kainuoja pinigų – tiek juostos, tiek iškvietimo. Tai verčia galvoti prieš spaudžiant mygtuką.
Chemijos magija tamsoje
Po fotografavimo prasideda antroji proceso dalis – juostos iškvietimas. Tai tikra chemijos laboratorija. Juosta įdedama į specialų konteinerį tamsoje, paskui mirkoma įvairiuose cheminiuose tirpaluose tiksliai nustatytu laiku ir temperatūra.
Pirmiausia naudojamas ryškintojas, kuris paverčia šviesai eksponuotus sidabro halogenidų kristalus metalinio sidabro dalelėmis. Kuo daugiau šviesos pateko ant tam tikros juostos vietos, tuo tamsesnė ji tampa negatyve. Paskui juosta fiksuojama – pašalinami neeksponuoti sidabro halogenidai, kad vaizdas nebesikeistų. Galiausiai juosta plaunama ir džiovinama.
Daugelis entuziastų patys išsikviečia juostas namuose. Reikalinga įranga nėra tokia brangi – konteineris, keletas cheminių tirpalų, termometras ir laikmatis. Procesas užtrunka apie pusvalandį, bet suteikia neįtikėtiną kontrolę ir supratimą apie fotografiją.
Kodėl jaunimas renkasi analogą
Kalbėjausi su keliais jaunais fotografais, kurie aktyviai naudoja juostinius fotoaparatus. Jų argumentai nustebino savo pragmatiškumu. Pirma, juostinė fotografija verčia sulėtinti. Kai turite tik 36 kadrus, negalite tiesiog šaudyti šimtus nuotraukų ir tikėtis, kad viena bus gera. Turite pagalvoti apie kompoziciją, šviesą, momentą.
Antra, juostinės nuotraukos turi unikalią estetiką. Tai ne tik grūdeliai ir spalvų perdavimas – tai dinaminis diapazonas, kurio skaitmeninė technika vis dar sunkiai pasiekia. Šviesios vietos neišdega taip greitai, šešėliai išlaiko detales. Yra tam tikra „šiluma” vaizde, kurią sunku paaiškinti techniškai, bet lengva pajusti.
Trečia, tai fizinis objektas. Negatyvai ir atspaudai yra realūs, juos galite laikyti rankose. Nėra rizikos, kad failas pražus dėl sugadinto kietojo disko ar pamiršto debesies slaptažodžio. Kai kurie mano pažįstami fotografai saugo negatyvus kaip lobį – ir pagrįstai.
Populiariausi modeliai ir jų ypatumai
Jei nuspręsite įsigyti juostinį fotoaparatą, pasirinkimas gali pribloškti. Naudotų fotoaparatų rinka pilna įvairiausių modelių nuo 1960-ų iki 2000-ų.
„Canon AE-1” laikomas idealiu pradedančiųjų fotoaparatu. Jis turi pusiau automatinį režimą, patikimą konstrukciją ir pigius objektyvus. Kaina antrinėje rinkoje – apie 100-200 eurų su standartiniu 50mm objektyvu.
„Pentax K1000” – dar vienas klasikinis pasirinkimas. Visiškai mechaninis, veikia be baterijų (išskyrus ekspozicinį matavimą). Paprastas kaip kirvis ir beveik nesugadinamas. Puikus mokymosi įrankis.
„Nikon FM2” – profesionalesnė mašina su greitu 1/4000 užraktu ir tvirtesne konstrukcija. Brangesnis, bet vertos investicijos, jei rimtai.
Diapazoniniai fotoaparatai („rangefinder”) kaip „Olympus Trip 35” ar legendiniai „Leica” modeliai siūlo kompaktiškesnę alternatyvą. Jie tylesni, mažesni, bet reikalauja pratimo fokusavimui.
Vidutinio formato fotoaparatai kaip „Mamiya RB67” ar „Hasselblad 500C/M” naudoja didesnę 120 juostą ir suteikia neįtikėtiną vaizdo kokybę. Bet jie sunkūs, lėti ir brangesni eksploatuoti.
Juostos pasirinkimas – ne toks paprastas klausimas
Juostų pasaulis yra atskirą knygą vertas temą. Pagrindinis skirstymas – spalvotosios ir nespalvotosios (juoda-balta). Spalvotosios dar skirstomos į negatyvinę ir skaidrių juostą.
Juoda-balta juosta yra paprasčiausia pradėti. Ją lengviau išsikviesti namuose, ji atlaidesnė eksponavimo klaidoms, ir rezultatai dažnai būna įspūdingesni. „Ilford HP5 Plus” ar „Kodak Tri-X” – klasikiniai pasirinkimai su gražiu grūdeliu ir plačiu dinaminiu diapazonu.
Spalvotoji negatyvinė juosta kaip „Kodak Portra 400” ar „Fujifilm Pro 400H” (deja, jau nebegaminama) suteikia nuostabias, sodrias spalvas. Ją reikia išsikviesti C-41 procesu, kurį atlieka daugelis foto laboratorijų.
Skaidrių juosta (E-6 procesas) kaip „Fujifilm Velvia” duoda itin sodrias spalvas, bet labai neatlaidi eksponavimo klaidoms. Plius ar minus pusė žingsnio – ir kadras sugadintas.
ISO jautrumas svyruoja nuo 50 (labai smulkus grūdelis, reikia daug šviesos) iki 3200 (stambus grūdelis, tinka silpnai šviesai). Pradedantiesiems rekomenduoju 400 ISO – universalus pasirinkimas įvairioms sąlygoms.
Praktiniai patarimai norintiems pradėti
Pirmiausia – nepirkite per brangiai. Nebent esate tikras savo apsisprendimo, pradėkite nuo pigesnio modelio. Patikrinkite, ar veikia užraktas visais greičiais, ar nėra šviesų nutekėjimo (šviesų „leaks”), ar veikia ekspozicinė matavimo sistema.
Įsigykite išorinį ekspozicinį matuoklį arba naudokite išmaniojo telefono programėlę. Daugelio senų fotoaparatų vidinis matuoklis nebetikslus arba reikalauja brangių baterijų.
Mokykitės iš klaidų. Pirmosios kelios juostos greičiausiai bus pilnos nesėkmių – neteisingos ekspozicijos, neryškių kadrų, techninių problemų. Tai normalu. Užsirašykite nustatymus kiekvienam kadrui, kad vėliau galėtumėte analizuoti, kas pavyko, o kas ne.
Raskite gerą foto laboratoriją. Ne visos laboratorijos vienodai kruopščiai dirba. Paieškokite rekomendacijų fotografų bendruomenėse. Kai kurios laboratorijos specializuojasi analoginėje fotografijoje ir suteikia daug geresnę kokybę nei masinės spausdinimo paslaugos.
Eksperimentuokite su skirtingomis juostomis. Kiekviena juosta turi savo charakterį. „Kodak Portra” duoda šiltesnes, pastelesnes spalvas, „Fujifilm” – šaltesnes, sodresnes. Juoda-balta „Ilford Delta” turi smulkesnį grūdelį nei „HP5”, bet kitokį kontrastą.
Ar tai verta pinigų ir pastangų
Būkime sąžiningi – juostinė fotografija nėra pigi. Juosta kainuoja 8-15 eurų, iškvietimas ir skenavimas – dar 10-15 eurų. Tai reiškia, kad kiekvienas kadras kainuoja apie 50 centų. Padarykite 500 nuotraukų per metus – tai jau 250 eurų be fotoaparato ir objektyvų.
Bet pinigai – ne vienintelis matas. Juostinė fotografija moko kantrybės, dėmesingumo, techninio meistriškumo. Ji verčia suprasti šviesos, kompozicijos, momento esmę. Daugelis profesionalų teigia, kad juostinė fotografija padarė juos geresniais skaitmeniniais fotografais.
Yra ir praktinė pusė – juostiniai fotoaparatai beveik nesudyla vertėje. Geras „Canon AE-1”, kurį pirkote už 150 eurų, po metų vis dar kainuos apie tiek pat. Skaitmeninė technika sensta greitai, o mechaniniai fotoaparatai tarnauja dešimtmečius.
Bendruomenė aplink analoginę fotografiją yra nuostabiai palanki ir atvira. Žmonės dalijasi patarimais, keičiasi įranga, kartu išsikviečia juostas. Tai socialinis aspektas, kurio trūksta skaitmeninėje fotografijoje.
Kai lėtumas tampa privalumu
Gyvename greičio kultūroje. Viską norime dabar, iškart, kuo daugiau. Juostinė fotografija eina prieš šį srautą. Ji sako: sulėtink, pagalvok, pajusk momentą. Kai turite laukti savaitę, kol pamatysite rezultatus, fotografavimo procesas tampa svarbesnis už patį rezultatą.
Yra kažkas meditacinio įdėti juostą, nustatyti ekspoziciją, sufokusuoti rankiniu būdu, sulaukti tinkamo momento. Tai ne tik nuotraukos darymas – tai būsena, kai esate visiškai čia ir dabar. Jokių ekranų, jokių momentinių peržiūrų, jokio nesibaigančio slinkimo per galerijas.
Juostiniai fotoaparatai išlieka populiarūs ne dėl to, kad būtų geresni už skaitmeninę techniką. Jie populiarūs, nes siūlo kitokią patirtį – lėtesnę, apgalvotesnę, autentiškesnę. Pasaulyje, kuriame technologijos mus stumia vis greičiau, juostinė fotografija primena, kad kartais verta sustoti ir iš tiesų pažiūrėti į tai, ką fotografuojame. Ir galbūt būtent todėl ji niekur nedingsta.