Kas gi yra ta ledo ritulio lazda ir kaip ji vadinama
Ledo ritulio lazda – tai pagrindinis žaidėjo įrankis ant ledo, be kurio šis greitas ir dinamiškas sportas tiesiog neįsivaizduojamas. Daugelis žmonių, ypač Lietuvoje, kur ledo ritulys nėra toks populiarus kaip kaimyninėje Latvijoje ar Suomijoje, dažnai klausia: o kaip gi iš tikrųjų vadinama ta lazda? Atsakymas paprastas – lietuviškai ji vadinama tiesiog ledo ritulio lazda arba trumpiau – ritulio lazda. Angliškai tai „hockey stick”, rusiškai – „klюška” (kliuška).
Tačiau pats pavadinimas – tai tik pradžia. Ši, atrodytų, paprasta įranga yra tikras inžinerijos šedevras, kurio gamyboje naudojamos pažangiausios technologijos ir medžiagos. Profesionalų naudojamos lazdos gali kainuoti nuo 100 iki 300 eurų ir daugiau, o jų savybės gali lemti pergalę ar pralaimėjimą per sekundės dalį.
Iš ko susideda ritulio lazda
Ledo ritulio lazda nėra vientisas dalykas – ji turi kelias pagrindines dalis, kurių kiekviena atlieka svarbų vaidmenį. Pirmiausia yra kotas (angl. shaft) – tai ilgoji lazdelės dalis, kurią žaidėjas laiko rankomis. Koto ilgis, storis ir lankstumas priklauso nuo žaidėjo ūgio, pozicijos ir asmeninių preferencijų.
Apačioje yra mentė arba geležtė (angl. blade) – tai plokščia dalis, kuria žaidėjas valdo ritulį, perduoda perdavimus ir muša į vartus. Mentė gali būti sulenkta įvairiais kampais, o jos kreivumas vadinamas „curve” arba „lie”. Skirtingi žaidėjai renkasi skirtingus kreivumus priklausomai nuo savo žaidimo stiliaus.
Vieta, kur kotas jungiasi su mente, vadinama kulnu (angl. heel). Šis sujungimas yra kritiškai svarbus lazdelės patvarumui, nes būtent čia tenka didžiausi mechaniniai krūviai mušant ir perduodant ritulį.
Medžiagos ir jų evoliucija
Senais gerais laikais, kai ledo ritulys tik gimė Kanadoje XIX amžiaus viduryje, lazdos buvo gaminamos iš vientisos medienos – dažniausiai uosio, guobo ar beržo. Tokios lazdos buvo sunkios, greitai lūždavo ir turėjo labai ribotas savybes. Bet jos buvo pigios ir lengvai prieinamos.
Revoliucija įvyko XX amžiaus antroje pusėje, kai pradėtos naudoti naujos medžiagos. Pirmiausia atsirado aliuminio kotai su medinėmis mentėmis. Tai buvo didelis žingsnis į priekį – tokios lazdos buvo lengvesnės ir patvaresnės. Tačiau tikrasis proveržis įvyko 1990-aisiais, kai pradėtos masiškai gaminti kompozitinės lazdos.
Šiuolaikinės profesionalų naudojamos lazdos gaminamos iš anglies pluošto (carbon fiber), stiklo pluošto, kevlaro ir kitų pažangių kompozitinių medžiagų. Šios medžiagos leidžia sukurti itin lengvas lazdas – kai kurios sveria vos 350-400 gramų – kurios tuo pačiu metu yra labai tvirtos ir lanksčios. Lankstumas čia ypač svarbus, nes jis veikia kaip spyruoklė, suteikdama papildomą galią šūviui.
Kaip pasirinkti tinkamą lazdelę
Renkantis ledo ritulio lazdą, svarbu atsižvelgti į kelis pagrindinius parametrus. Pirmiausia – ilgis. Tradiciškai laikoma, kad stovint su pačiūžomis, lazda turėtų siekti iki nosies arba smakro. Tačiau šiuolaikiniai žaidėjai dažnai renkasi trumpesnes lazdas, nes jos suteikia geresnį valdymą ir manevringumą. Gynėjai paprastai naudoja ilgesnes lazdas nei puolėjai.
Lankstumas (flex) yra kitas kritinis parametras. Jis matuojamas skaičiais – pavyzdžiui, 75, 85, 100. Šis skaičius rodo, kiek svarų jėgos reikia pritaikyti, kad lazda sulinktu vieną colį. Bendras principas – flex turėtų būti maždaug pusė žaidėjo svorio svarais. Tai reiškia, kad 80 kg sveriantis žaidėjas turėtų rinktis apie 85-90 flex lazdą.
Mentės kreivumas taip pat labai svarbus. Yra kelios pagrindinės kreivumo kategorijos: nedidelis kreivumas geriau tinka perdavimams ir tikslumui, vidutinis – universalus, o didelis kreivumas padeda geriau kelti ritulį ir mušti stipriau, bet apsunkina perdavimus. Pradedantiesiems rekomenduojama rinktis vidutinį kreivumą.
Dešinioji ar kairioji lazda
Vienas įdomiausių ledo ritulio aspektų – tai kad lazdos skirstomos į dešiniąsias und kairiąsias. Tai nesusiję su tuo, kuri ranka dominuojanti, o su tuo, kuria ranka žaidėjas laiko lazdelės viršų. Jei stipresnė ranka yra viršuje (kontroliuojanti), tai vadinama „dešiniąja” lazda, jei apačioje – „kairiąja”.
Įdomu tai, kad Europoje ir Rusijoje dauguma žaidėjų naudoja kairiąsias lazdas, o Šiaurės Amerikoje – atvirkščiai, daugiau populiarios dešiniosios. Manoma, kad tai susiję su kultūriniais skirtumais ir tuo, kokius sportus vaikai žaidžia užaugdami. Europoje populiarus futbolas, kur dominuojanti koja yra „smūgio” koja, o Amerikoje – beisbolas, kur dominuojanti ranka yra viršuje.
Kaip prižiūrėti ir paruošti lazdą žaidimui
Net ir pati brangiausia lazda niekam nebus naudinga, jei ji tinkamai neprižiūrima. Mentė yra labiausiai nusidėvinti linkusi dalis, todėl ją reikia reguliariai tikrinti. Profesionalai savo mentes galanda prieš kiekvieną treniruotę ar rungtynes. Tai daroma specialiu įrankiu arba šlifavimo akmeniu, kad mentės paviršius būtų lygus ir ritulys geriau „liptų” prie jos.
Daugelis žaidėjų taip pat apvynioja mentę specialia juosta (tape). Tai padeda geriau jausti ritulį, apsaugo mentę nuo drėgmės ir nusidėvėjimo, o kai kurie teigia, kad pagerina šūvio tikslumą. Yra įvairių būdų, kaip vynioti mentę – vieni vynioja tik kulną ir nosį, kiti – visą paviršių. Čia jau kiekvieno asmeniniai įpročiai.
Koto viršų taip pat rekomenduojama apvynioti juosta, kad ranka neslystu ir būtų patogiau laikyti. Kai kurie žaidėjai dar prideda specialų gumą (knob) ant pačio viršaus – tai pagerina valdymą ir neleidžia lazdai išsprūsti iš rankų.
Technologiniai proveržiai ir ateities perspektyvos
Ledo ritulio lazdų gamyba nuolat tobulėja. Naujausi modeliai naudoja nanotehnologijas, kurios leidžia dar labiau sumažinti svorį neprarandant tvirtumo. Kai kurie gamintojai eksperimentuoja su skirtingų medžiagų sluoksniavimo metodais, kad sukurtų lazdas su optimaliomis savybėmis skirtingose vietose.
Pavyzdžiui, kompanija „Bauer” sukūrė „Vapor” seriją su specialia „TeXtreme” technologija, kuri naudoja plokščiai austą anglies pluoštą. „CCM” turi „Jetspeed” modelius su unikaliu „Hybrid Kick Point” dizainu, kuris leidžia lazdai prisitaikyti prie skirtingų šūvių tipų. „Warrior” garsėja savo „Covert” linija, kur mentė yra pagaminta iš vieno vientiso anglies pluošto gabalo su kotu.
Ateityje galime tikėtis dar pažangesnių sprendimų. Jau dabar eksperimentuojama su sensoriais, integruotais į lazdas, kurie galėtų matuoti šūvio greitį, jėgą, kampą ir kitus parametrus. Tai leistų žaidėjams tiksliau analizuoti savo techniką ir tobulėti greičiau.
Kai lazda tampa žaidėjo pratęsimu
Profesionalūs ledo ritulio žaidėjai su savo lazdomis turi ypatingą ryšį. Tai nėra tiesiog įrankis – tai tarsi kūno dalis. NHL žaidėjai dažnai turi labai griežtus reikalavimus savo lazdoms: tikslų ilgį iki milimetro, konkretų flex, tam tikrą mentės kreivumą. Kai kurie net prašo gamintojų specialiai pakoreguoti standartinių modelių parametrus.
Įdomu tai, kad daugelis žaidėjų yra labai prietaringi dėl savo lazdų. Jei lazda „gerai veikia” – su ja laimima ar pelnomos įvarčiai – žaidėjas gali ja naudotis tol, kol ji visiškai sulūžta. Yra žinoma atvejų, kai žaidėjai naudojo tą pačią lazdą visą sezoną, nors paprastai profesionalai per sezoną sunaudoja 50-100 lazdų.
Kompozitinės lazdos, nors ir labai tvirtos, vis tiek lūžta gana dažnai. Tai nutinka dėl didelių apkrovų – stiprūs šūviai, kova dėl ritulio prie bortelių, blokavimas priešininko šūvių. Kai lazda lūžta per rungtynes, žaidėjas turi greitai pakeisti ją nauja, todėl ant suolelio visada laukia atsarginės lazdos.
Taigi ledo ritulio lazda – tai ne tik paprastas sporto įrankis, bet tikras technologijų ir inžinerijos šedevras, kuris nuolat tobulėja ir keičiasi kartu su pačiu sportu. Nuo paprastų medinių lazdų iki šiuolaikinių kompozitinių stebuklų – šis kelias atspindi ne tik technologinę pažangą, bet ir tai, kaip svarbu sportininkams turėti geriausią įrangą, kuri padėtų pasiekti aukščiausius rezultatus. O ar ji vadinama lazda, klюška ar hockey stick – nesvarbu, svarbu, kad ji būtų tinkama ir patogi tam, kas ją naudoja ant ledo.