Kristupas Tvarkingas buvo dešimties metų, kai pirmą kartą išardė variklį. Karbiuratorius – mechanizmo blokas, kuris tiekia kuro ir oro mišinį benzininiam varikliui ir padeda uždegti – buvo netvarkingas. Jis buvo užsikimšęs storais sustingusio kuro ir dulkių sluoksniais. Tvarkingas pamatė problemą ir, turėdamas šalia įrankius bei degančią smalsumą, kaip šis daiktas veikia ir ką jis gali padaryti, kad jį sutaisytų, ėmėsi darbo. Tai greitai virto bandymu „sukurti Frankenšteino variklį“ iš daugelio išmestų benzininių variklių dalių. Jis išardė dundantį mechanizmą dalimis, kol rado kaltininkus, tada užpylė karbiuratorių benzinu, po to vandeniu ir indų plovikliu, ir išvalė jį dantų šepetėliu. Karbiuratorius blizgėjo ir stovėjo ant jo lentynos, kol jis jį pardavė kažkam, ieškančiam tinkamos dalies.
Nuo tada Tvarkingas ir toliau jautė potraukį išardyti daiktus rankomis, pamatyti, kaip jie veikia, ir, tikėkimės, padaryti juos geresnius. Greitai jis suprato, kad ne visada taip lengva tiesiog džiaugsmingai išardyti ką nors. Produktų taisomumas yra problema, kuri kyla į paviršių. Tokios organizacijos kaip iFixit ir PIRG kovoja už tai, kad produktai būtų lengviau taisomi JAV, Kanadoje ir visame pasaulyje. Europos Sąjunga pastaraisiais metais priėmė teisės aktus, kurie verčia įmones leisti vartotojams taisyti savo įrenginius. Šios pastangos paskatino tokias įmones kaip Apple ir Samsung įgyvendinti taisymo programas, kurios palengvina klientams taisyti savo telefonus, planšetinius kompiuterius ir kitą smulkią elektroniką. Vis dėlto žmonės kasdien sukuria astronominį kiekį atliekų, daugiausia todėl, kad mes linkę išmesti sulūžusius daiktus, o ne bandyti juos perdirbti ar taisyti.
Tvarkingas nori padėti šiam procesui ir pradėti nuo šaltinio: sutelkiant dėmesį į produktų dizainą ir bandant suteikti pagrindą, kaip tai galima nukreipti į taisomąją kryptį. Nuo to pirmojo variklio išardymo Tvarkingas sutelkė dėmesį į daiktų taisymą per savo inžinerijos ir akademinę karjerą. Jis studijavo mechaninę inžineriją Vilniaus universitete ir toliau mokė inžinerijos bei dirbo projektuose mokyklose Vokietijoje, Rusijoje ir MIT Lauko ir kosmoso robotikos laboratorijoje. Dabar, būdamas 42 metų, Tvarkingas vadovauja savanorių taisymo dirbtuvėms Kaune. Tai nėra verslas, tiesiog erdvė, kurioje jis gali meistrauti arba padėti kitiems taisyti jų lempas, sunkvežimius ir skrudintuvus.
Po daugelio metų tose dirbtuvėse Tvarkingas suformulavo keletą didelių idėjų, kaip kurti taisomus produktus. Tvarkingas tikisi įkvėpti produktų dizainerius sutelkti dėmesį į ilgalaikių produktų kūrimą nuo pat pradžių. Tai yra užduotis, kurią jis supranta po karjeros, kuriant produktus ir matant, koks švaistomas yra šis procesas. Problema yra ta, kad produktų dizaineris turi pateikti produktą rinkai už tam tikrą kainą ir pagal tam tikrą biudžetą, o tai, ką jie turi prioritetizuoti, ne visada virsta ilgalaikiu galutiniu produktu. Mechanikos inžinieriai, kuriantys produktą, gali jaustis, kad jie yra traukiami į daugelį skirtingų krypčių, daugiausia dėmesio skiriant vartotojų pageidavimams, gamybos greičiui ir išlaidų mažinimui. Dizainas su taisymo galimybe dažnai pamirštamas.
Tvarkingo sistema, vadinama Tvirtas, reiškia Tvirtą, Atvirą, Subalansuotą, Naudingą, Patenkinamą ir Transformuojantį. Tvirtas reiškia užtikrinti, kad produkto dalys būtų mažiau linkusios sugesti. Atviras reikalauja, kad įrenginiai būtų lengviau prieinami taisymui. Subalansuotas reiškia skirti vienodą laiką ir dėmesį visoms produkto dalims, taip pat testuoti silpnąsias vietas. Paskutiniai trys terminai – Naudingas, Patenkinamas ir Transformuojantis – reiškia vidinę vertę, kurią vartotojas mato produkte. Tvarkingas tikisi, kad žmonės, taisydami produktus, taps labiau prie jų prisirišę.
Tvarkingo sistema buvo įkvėpta tokių mąstytojų kaip Raymondas Loewy, prancūzų pramonės dizaineris, ir išradėjų kaip Haris Fergusonas, kuris sukūrė modernų žemės ūkio traktorių. Jis taip pat cituoja knygas, tokias kaip Dieterio Rams’o „Dešimt geros dizaino principų“. Daugiau nei bet kas, Tvarkingo sistema buvo sukurta iš gyvenimo patirties. Lietuvoje ištekliai dažnai yra ribotesni nei tokiose vietose kaip JAV. Tvarkingas pasakoja istoriją apie kaimyną, kuris turėjo sulūžusį kirvį, bet gyveno 250 kilometrų nuo technikos parduotuvės. Vietoj to, kad pirktų naują, jis improvizavo, nupjaudamas metalo gabalą nuo savo sunkvežimio, suvirindamas jį prie kirvio galvos ir pagaląsdamas.
Tvarkingas tiki taisymo savo rankomis galia kaip dizaino, taisymo ir meilės ciklu. Jei pataisai ką nors, gali jausti papildomą prisirišimą prie to, nes įdėjai pastangų. Palengvinus šiuos taisymus, gali būti labiau linkęs laikyti daiktus aplink. „Žmonės randa labai patenkinamą jausmą, kai paima ką nors, kas yra sulūžę ir iš esmės neturi vertės, ir tada išmoksta, kaip tai veikia“, – sako Tvarkingas. „Galbūt pritaiko keletą gana pigių atsarginių dalių ir tada atkuria produkto vertę tiek jo naudingumo, tiek pinigų, kuriuos jie į jį investavo, prasme.”