Kodėl šratinis mikrofonas – ne tik profesionalų pasirinkimas
Kai pradedi rimčiau domėtis vaizdo įrašymu, greitai supranti, kad kameros įmontuotas mikrofonas – tai tarsi automobilio atsarginė padanga. Gali naudoti, bet tikrai nenori to daryti ilgiau nei būtina. Šratiniai mikrofonai tapo savotiška auksine vidurio keliu tarp brangių studijinių sprendimų ir pigių, bet beviltiškų variantų.
Šratinio mikrofono veikimo principas iš tikrųjų gana paprastas – jis naudoja ilgą, siaurą akustinį vamzdį su keliais garso įėjimais. Šie įėjimai išdėstyti taip, kad garsai, ateinantys iš šonų, natūraliai susidumia ir išsigesina, o garsas iš priekio keliauja tiesiai į mikrofono kapsulę. Tai tarsi akustinis lazeris, nukreiptas į tai, ką nori įrašyti.
Pavadinimas „šratinis” kilo iš anglų kalbos „shotgun” – medžioklinė šautuvas. Analogija aiški – kaip šautuvas šaudo siauru pluoštu į tikslą, taip ir šis mikrofonas „šaudo” savo jautrumu į konkretų šaltinį. Profesionalai juos mėgsta dėl paprastos priežasties: galima stovėti toliau nuo objekto ir vis tiek gauti švarų garsą.
Kada tikrai reikia šratinio, o kada galima apsieiti ir be jo
Nemeluosiu – ne kiekvienam vaizdo kūrėjui reikalingas šratinis mikrofonas. Jei filmuoji save namuose prie stalo, geriau investuok į lavalier mikrofoną arba paprastą kondenserinį mikrofoną ant stovo. Šratiniai mikrofonai atsiskleidžia visai kitose situacijose.
Lauke jie neįkainojami. Kai filmuoji interviu parke, gatvėje ar bet kurioje triukšmingoje aplinkoje, šratinio mikrofono kryptingumas tampa tikra dovana. Jis „išgirsta” tavo pašnekovą ir sumažina fono triukšmą – mašinas, paukščius, praeinančius žmones. Žinoma, jis nepadarys stebuklų – jei šalia tave stovi statybininkai su pneumatiniu plaktuvu, jokia technika nepadės.
Dokumentiniams filmams ir reportažams šratiniai mikrofonai tapo standartu. Operatorius gali laikyti kamerą viena ranka, o garso inžinierius (arba tas pats operatorius su mikrofonu ant kameros) gauti gerą garso kokybę neprisikišdamas su laidais prie filmuojamo žmogaus. Tai ypač svarbu, kai filmuoji spontaniškus momentus – niekas nenori laukti, kol tau prikabins mikrofoną.
Studijoje arba gerai akustiškai paruoštoje patalpoje šratinis mikrofonas dažnai nėra geriausias pasirinkimas. Čia kondenseriniai mikrofonai ant stovo duos šiltesnį, pilnesnį garsą. Šratiniai yra optimizuoti atmesti šoninius garsus, o studijoje tau reikia priešingai – užfiksuoti visą garso turtingumą.
Trumpieji prieš ilguosius – dydis iš tiesų svarbu
Šratiniai mikrofonai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas pagal ilgį, ir šis skirtumas nėra tik kosmetinis. Ilgieji (full-length) šratiniai mikrofonai paprastai būna 40-50 cm ilgio, o trumpieji (short shotgun) – apie 15-25 cm.
Ilgieji šratiniai mikrofonai turi siauresnį ir tikslingesnį kryptingumo kampą. Jie puikiai tinka, kai filmuoji iš didesnio atstumo arba kai aplinkoje daug triukšmo. Profesionalūs garso inžinieriai juos laiko ant specialių boomų virš aktorių galvų filmų aikštelėse. Tačiau šie mikrofonai turi ir trūkumą – jie labiau pabrėžia žemąsias dažnių dalis, kai naudojami uždarose patalpose. Tai vadinama „proximity effect” arba artumo efektu, ir jis gali suteikti balsui nenatūraliai dundesį.
Trumpieji šratiniai mikrofonai universalesni. Juos galima naudoti ir lauke, ir viduje, nors jų kryptingumas šiek tiek mažesnis. Jie puikiai tinka montuoti ant kameros, nes nesveriai tiek daug ir neužstoja vaizdo. Daugelis YouTube kūrėjų ir vloggerių renkasi būtent trumpuosius šratinius, nes jie suteikia gerą balansą tarp kryptingumo ir praktiškumo.
Yra ir super-trumpieji variantai, kurie kartais vadinami „mini shotgun” mikrofonais. Jie kompaktiški, bet jų kryptingumas dar mažesnis. Tinka, kai reikia ko nors nedidelio ant kameros, bet nenori naudoti paprastos stereo poros.
Kas slypi po korpusu – kondenseriniai prieš dinaminius
Absoliuti dauguma šratinių mikrofonų yra kondenseriniai, ir tam yra rimta techninė priežastis. Kondenseriniai mikrofonai naudoja labai ploną diafragmą, kuri reaguoja net į menkiausius oro slėgio pokyčius. Tai reiškia geresnį jautrumą ir platesnį dažnių diapazoną – būtent tai, ko reikia vaizdo įrašymui.
Kondenseriniai mikrofonai reikalauja maitinimo šaltinio. Dažniausiai tai būna 48V fantominė maitinimas (phantom power), kurį teikia garso įrašymo įrenginys, mikšeris arba kamera. Kai kurie pigesni modeliai naudoja baterijas, kas gali būti patogu, bet ir papildomų rūpesčių – baterijos išsieikvoja pačiu netinkamiausiu momentu.
Dinaminiai šratiniai mikrofonai egzistuoja, bet jų rasi nedaug. Jie tvirčiausi, jiems nereikia maitinimo, bet jų jautrumas mažesnis. Tai gali būti privalumas labai triukšmingose aplinkose, bet video produkcijai paprastai norisi kuo jautresnio mikrofono, kad galėtum įrašyti net tylias detales.
Elektretiniai kondenseriniai mikrofonai – tai tarsi kompromisas. Jie naudoja nuolat įelektrintą medžiagą, todėl jiems reikia mažiau energijos. Daugelis pigesnių šratinių mikrofonų naudoja būtent šią technologiją. Kokybė gali būti gana gera, nors tikri kondenseriniai mikrofonai su aukštesniu įtampos maitinimu paprastai skamba švariau.
Ant kameros ar ant boom’o – montavimo būdai
Vienas iš svarbiausių sprendimų – kaip naudosi šratiniu mikrofonu. Nuo to priklauso, kokį modelį rinktis ir kokių priedų reikės.
Mikrofonai ant kameros (on-camera) yra patogiausias variantas solo operatoriams. Prikabini mikrofoną ant kameros karšto batelio arba specialaus laikiklio, prijungi prie kameros mikrofono įėjimo, ir esi pasiruošęs filmuoti. Čia svarbu pasirinkti ne per ilgą mikrofoną – 20-30 cm idealus ilgis. Ilgesnis mikrofonas darys kamerą nesubalansuotą ir gali patekti į kadro viršų, ypač su platesniais objektyvais.
Boom mikrofonai – tai profesionalų pasirinkimas. Mikrofonas tvirtinamas ant ilgos kartis (boom pole) ir laikomas virš arba žemiau kadro, nukreiptas į garso šaltinį. Tai leidžia laikyti mikrofoną arčiau objekto nei kamera, todėl gaunamas švaresnis garsas. Tačiau tam reikia atskiro žmogaus arba labai stiprių rankų – laikyti ištiestą boom’ą su mikrofonu net kelias minutes yra tikras treniruotė.
Kai kurie operatoriai naudoja hibridinį metodą – mikrofoną ant trumpo boom’o, pritvirtinto prie kameros per specialų laikiklį. Tai leidžia laikyti mikrofoną šiek tiek aukščiau ir arčiau objekto, bet vis tiek valdyti viską vienam.
Svarbu nepamiršti amortizatorių (shock mounts). Šratiniai mikrofonai labai jautrūs vibracijom ir smūgiams. Be gero amortizatoriaus kiekvienas kameros judėjimas, kiekvienas piršto prisilietimas bus girdimas įraše. Profesionalūs amortizatoriai naudoja gumines arba elastines virves, kurios izoliuoja mikrofoną nuo mechaninių vibracijų.
Vėjo apsauga – neįvertinta, bet būtina
Jei kada bandei įrašyti garsą lauke net lengvai vėjuotą dieną, žinai, apie ką kalbu. Vėjas, trenkdamas į mikrofono diafragmą, sukuria žemų dažnių dundesį, kuris visiškai sugadina įrašą. Šratiniams mikrofonams, su jų ilgais vamzdžiais, ši problema ypač aktuali.
Pirmasis apsaugos lygis – putų (foam) vėjo apsauga. Tai ta juoda arba pilka putų guma, kuri dažnai ateina su mikrofonu. Ji padeda nuo lengvo vėjelio ar oro kondicionieriaus srovės viduje, bet lauke ji beveik nenaudinga, kai vėjas stipresnis nei lengvas vėjelis.
Tikra lauko apsauga – tai „deadcat” arba „windjammer”, dirbtinio kailio apvalkalas. Jis atrodo juokingai – tarsi kažkoks pūkuotas gyvūnas ant mikrofono – bet veikia puikiai. Ilgi kailio plaukai sukuria oro sluoksnį aplink mikrofoną, kuris išsklaidė vėjo energiją prieš jai pasiekiant diafragmą. Profesionalūs modeliai gali sumažinti vėjo triukšmą net 40-50 dB.
Kai filmuoji prie jūros ar kitoje labai vėjuotoje vietoje, vien deadcat gali nepakakti. Tuomet naudojamas „blimp” arba „zeppelin” – kietasis korpusas su akustine putplasčio įdėkle, ant kurio dar užmaunama kailio apsauga. Tai profesionalus sprendimas, kuris kainuoja kartais daugiau nei pats mikrofonas, bet leidžia įrašyti garsą net audringomis sąlygomis.
Viduje vėjo apsauga paprastai nereikalinga, nebent dirbi studijoje su galingais ventiliatoriais ar oro kondicionieriais. Tačiau net ir putų apsauga gali pagerinti garso kokybę, nes ji taip pat sumažina plosive garsus (p, b, t) ir seilių šliužgėjimą.
Dažnių charakteristika ir kiti techniniai dalykai
Kai žiūri į mikrofono specifikacijas, gali pasijusti tarsi skaitytum vadovėlį kinų kalba. Bet keletas parametrų tikrai verti dėmesio.
Dažnių atsakas (frequency response) parodo, kaip mikrofonas reaguoja į skirtingus garso dažnius. Žmogaus balsas paprastai telpa 80 Hz – 12 kHz diapazone, nors mikrofonai dažnai įrašo platesnį spektrą (20 Hz – 20 kHz). Svarbu ne tik diapazonas, bet ir kaip lygiai mikrofonas įrašo skirtingus dažnius. Geras mikrofonas turės gana lygų atsaką visame diapazone, galbūt su nedideliu paaukštinimu aukštųjų dažnių srityje (apie 5-10 kHz), kad balsas skambėtų aiškiau.
Jautrumas (sensitivity) matuojamas dB/Pa arba mV/Pa ir parodo, kiek stiprų signalą mikrofonas sukuria tam tikro garso lygio atveju. Jautresnis mikrofonas reikalauja mažiau stiprinimo (gain), o tai reiškia mažiau triukšmo. Tačiau per jautrus mikrofonas gali būti problema triukšmingose aplinkose.
Savasis triukšmas (self-noise) – tai elektrinis triukšmas, kurį mikrofonas generuoja pats. Matuojamas dBA. Geriems mikrofonams šis skaičius turėtų būti žemiau 20 dBA, profesionaliems – žemiau 15 dBA. Jei filmuoji tylias scenas arba planuoji stipriai kelti garso lygį postprodukcijoje, žemas savasis triukšmas kritiškai svarbus.
Maksimalus garso slėgio lygis (max SPL) parodo, kokio garsumo garsą mikrofonas gali įrašyti be iškraipymų. Šratiniams mikrofonams tai paprastai ne problema – dauguma jų išlaiko 120-130 dB SPL, o tai jau skausmo slenkstis žmogaus ausiai. Nebent įrašinėji koncertus ar sprogimus, šis parametras neturėtų kelti rūpesčių.
Konkretūs modeliai skirtingiems biudžetams
Pradėkime nuo biudžetinių variantų. Rode VideoMic GO yra tarsi šratinių mikrofonų įžanga – jis kainuoja apie 100 eurų, nereikalauja baterijų (gauna maitinimą iš kameros), ir suteikia žymiai geresnę garso kokybę nei kameros mikrofonas. Jis trumpas, lengvas, tinka ant bet kokios kameros. Trūkumai? Nėra jokių valdymo elementų – nei garsumo reguliavimo, nei žemų dažnių filtro. Bet už tokią kainą tai puikus startas.
Vidurinėje kategorijoje (200-400 eurų) dominuoja Rode VideoMic Pro+ ir Deity V-Mic D3 Pro. Abu turi įmontuotas baterijas, garsumo reguliavimą, žemų dažnių filtrus ir aukštų dažnių paaukštinimą. Rode turi geresnę reputaciją ir ilgesnę bateriją, Deity siūlo šiek tiek geresnę garso kokybę už mažesnę kainą. Aš asmeniškai naudojau abu ir esu patenkintas – pasirinkimas daugiau priklauso nuo to, ar tau svarbesnis prekės ženklas, ar vertė už pinigus.
Profesionaliam lygiui (500+ eurų) pažvelk į Sennheiser MKH 416 arba Rode NTG3. Šie mikrofonai naudojami Holivudo filmų aikštelėse, televizijos studijose ir profesionaliose produkcijose. MKH 416 yra legendinis – jis gamyboje jau daugiau nei 40 metų ir vis dar laikomas standartu. Jo garso kokybė, patikimumas ir našumas bet kokiomis oro sąlygomis (jis yra RF kondenseris, atsparesnė drėgmei) neturi sau lygių. Bet ar tau jo reikia YouTube video? Greičiausiai ne.
Yra ir pigesnių kinų gamintojų mikrofonų už 50-80 eurų. Kai kurie jų visai neblogai skamba, bet kokybės kontrolė būna nevienoda – vienas mikrofonas gali veikti puikiai, kitas iš tos pačios serijos – turėti triukšmų ar iškraipymų. Jei biudžetas labai ribotas, geriau investuok į gerą lavalier mikrofoną nei pigų šratinį.
Ką dar reikia žinoti prieš perkant
Mikrofonas – tai tik dalis sistemos. Įsitikink, kad tavo kamera ar garso įrašymo įrenginys turi tinkamą įėjimą. Dauguma šratinių mikrofonų naudoja XLR jungtį (trijų kontaktų profesionali jungtis) arba 3.5mm TRS jungtį (mini-jack). Kai kurios kameros turi tik 3.5mm įėjimą, kitos – tik XLR. Yra adapterių, bet geriau iš karto pirkti mikrofoną su tinkama jungtimi.
Fantominis maitinimas (48V phantom power) reikalingas daugumai profesionalių XLR mikrofonų. Patikrink, ar tavo įrenginys jį teikia. Jei ne, reikės išorinio garso įrašymo įrenginio (field recorder) arba mikrofono su baterijomis.
Garso monitoringas kritiškai svarbus. Visada naudok ausines įrašymo metu. Net geriausi mikrofonai nieko nepadės, jei jie neteisingai nukreipti, per toli nuo objekto, arba jei kažkas trikdo įrašą. Ausines prijungę prie kameros ar įrašymo įrenginio, iš karto išgirsi problemas ir galėsi jas ištaisyti.
Atstumo taisyklė: šratinis mikrofonas turėtų būti ne toliau kaip 1-2 metrai nuo garso šaltinio optimaliai kokybei. Taip, jis gali „išgirsti” ir iš 5 metrų, bet garso kokybė žymiai pablogės, o fono triukšmas padidės. Jei negali priartėti mikrofono, geriau naudok belaidį lavalier mikrofoną.
Garso lygiai – dar viena dažna klaida. Per didelis stiprinimas (gain) sukelia triukšmą ir iškraipymus, per mažas – garsas bus per tylus ir teks kelti postprodukcijoje, kas taip pat pridės triukšmo. Siek, kad garso lygiai būtų apie -12 dB iki -6 dB peak lygio normaliam kalbėjimui. Dauguma kamerų ir įrašymo įrenginių turi garso lygio matuoklius – naudok juos.
Kai mikrofonas jau tavo rankose
Pirmas įrašas su nauju šratiniu mikrofonu greičiausiai nuvils – jis skambės ne taip, kaip tikėjaisi. Tai normalu. Reikia laiko išmokti teisingai jį naudoti.
Eksperimentuok su pozicionavimu. Mikrofonas nukreiptas tiesiai į burną duos aiškiausią garsą, bet kartais gali būti per aštrus. Šiek tiek pakreiptas mikrofonas (apie 15-30 laipsnių) gali suteikti malonesnį, natūralesnį skambesį. Kai naudoji ant kameros, pamėgink pakelti jį šiek tiek aukščiau – tai sumažins klaviatūros ar kitų paviršių atspindžius.
Patalpos akustika daro didžiulį skirtumą. Tuščias kambarys su kietomis sienomis sukurs aidas, kurios sugadins įrašą. Šratinis mikrofonas sumažins šoninių atspindžių kiekį, bet ne visiškai. Jei įmanoma, įrašinėk patalpose su kilimais, užuolaidomis, baldais – bet kuo, kas sugeria garsą. Arba naudok akustinius panelius už objekto ir šonuose.
Žemų dažnių filtras (high-pass filter) – tavo draugas. Dauguma mikrofonų turi jungiklį, kuris įjungia filtrą apie 75-80 Hz. Jis pašalina žemų dažnių dundesį, oro kondicionieriaus ūžesį, eismo triukšmą. Naudok jį beveik visada, nebent įrašinėji muziką ar specialius efektus, kur reikia pilno dažnių diapazono.
Reguliariai valyk mikrofoną. Dulkės ir nešvarumai ant mikrofono kapsulės gali pakeisti jo garso charakteristiką. Naudok minkštą šepetėlį arba suspausto oro balionėlį. Vėjo apsaugą galima plauti šiltu vandeniu su švelniu muilu, bet įsitikink, kad ji visiškai išdžiūvo prieš vėl naudojant.
Laikymas ir transportavimas taip pat svarbus. Kondenseriniai mikrofonai gana trapūs. Naudok apsauginį dėklą ar krepšį. Vengk staigių temperatūros pokyčių – jei mikrofonas šaltas, leisk jam aklimatizuotis prieš naudojant, nes kondensacija gali sugadinti elektroniką.
Ir paskutinis, bet svarbiausias patarimas – praktikuokis. Įrašinėk save, draugus, šeimą. Bandyk skirtingas vietas, atstumus, nustatymus. Klausyk įrašų su geromis ausinėmis ar garsiakalbiais. Tik taip išmoksi išgauti geriausią garso kokybę iš savo mikrofono. Techninės specifikacijos ir kaina nesukurs gero garso – tai padarys tavo žinios ir patirtis.
Šratinis mikrofonas nėra magiškas sprendimas visoms garso problemoms, bet teisingose rankose ir tinkamose situacijose jis gali pakelti tavo video kokybę į visai kitą lygį. Geras garsas dažnai svarbesnis nei geras vaizdas – žmonės atleis vidutinišką vaizdo kokybę, bet išjungs video su blogu garsu per pirmąsias 30 sekundžių. Investicija į gerą mikrofoną ir laiko skyrimas išmokti jį naudoti atsipirks kiekviename tavo būsimame projekte.