Mėsmalė – vienas tų virtuvės prietaisų, kurį žmonės arba myli, arba visai pamiršta stalčiuje po kelių mėnesių. Viskas priklauso nuo to, ar buvo teisingai pasirinkta. Kai kurie nusiperka pirmą pasitaikiusią dėžutę parduotuvėje, o paskui stebisi, kodėl variklis kaista po penkių minučių darbo arba kodėl mėsa lenda per grotelę tarsi kramtoma, o ne pjaustoma. Tad pabandykime išsiaiškinti, kas iš tikrųjų svarbu renkantis šį prietaisą, ir kodėl vieni modeliai kainuoja 40 eurų, o kiti – kelis šimtus.
Kodėl apskritai verta turėti elektrinę mėsmalę
Parduotuvėse maltos mėsos pasirinkimas dažnai kelia klausimų – kokia mėsa buvo naudota, kiek riebalų, ar nepridėta papildomų priedų. Turint savo mėsmalę, viską kontroliuoji pats: gali maišyti jautieną su kiauliena tokiomis proporcijomis, kokių nori, malti žuvį kotletams, ruošti farš vegetariškiems patiekalams iš daržovių ar riešutų, o kai kurie modeliai net leidžia gaminti dešreles ar kibinus su specialiais antgaliais.
Be to, ekonominė nauda irgi akivaizdi – jei šeima suvartoja daug maltos mėsos, pirkti didesnius mėsos gabalus ir malti pačiam dažniausiai išeina pigiau, nei mokėti už jau paruoštą produktą.
Kaip veikia elektrinė mėsmalė iš vidaus
Principas gana paprastas, bet verta suprasti, kas vyksta viduje, nes tai padeda suprasti, kodėl vienos mėsmalės malbaigia darbą greitai, o kitos – vos ne per amžius. Variklis suka sraigtą (dar vadinamą kirčiu arba juzu), kuris stumia mėsos gabalus link pjovimo mechanizmo. Ten yra peiliukas – dažniausiai kryžiaus formos – ir grotelė su skylutėmis. Peiliukas sukasi glaudžiai priglaustas prie grotelės ir tiesiog „nukapoja” mėsą, kai ji prasispraudžia pro skylutes.
Jei peiliukas atšipęs arba netinkamai priglaustas prie grotelės, mėsa ne pjaustoma, o traiškoma – tada gaunasi ne malta mėsa, o kažkoks pluoštingas produktas su plaušeliais. Būtent todėl kokybiškose mėsmalėse peiliukas ir grotelė būna pagaminti iš tvirto nerūdijančio plieno, o ne iš minkšto metalo, kuris greitai atšimpa.
Variklio galia – ne visada tas pats, kas realus efektyvumas
Čia dažniausiai ir prasideda painiava. Gamintojai ant dėžutės parašo įspūdingą skaičių – 2000 vatų, 3000 vatų – ir žmogus galvoja, kad tai reiškia galingesnę ir greitesnę mėsmalę. Bet realybėje dauguma buitinių mėsmalių turi variklius nuo 500 iki 2000 vatų realios (nuolatinės) galios, o didesni skaičiai dažnai nurodo vadinamąją „piko” galią, kurią variklis pasiekia tik trumpam, per didžiausią apkrovą.
Kam tai svarbu praktiškai? Jei planuojate malti tik minkštą mėsą retkarčiais – dešrelėms ar keliems kotletams per savaitę – pakaks ir 500-800 vatų modelio. Bet jei ruošiate malti kaulus, kremzles arba dirbate su dideliais kiekiais (pavyzdžiui, kaimo namuose, kur laikomi gyvuliai), verta žiūrėti į modelius nuo 1500 vatų ir aukščiau, kur variklis nekaista ir netgi ilgai dirbdamas nesustringa.
Metalas ar plastikas – kas tikrai patvaresnis
Šis klausimas kelia daug diskusijų. Metalinis korpusas ir mechanizmas atrodo patikimiau, ir dažniausiai taip ir yra – metalas geriau atlaiko šilumą, nesideformuoja nuo spaudimo ir tarnauja ilgiau. Tačiau plastikinės mėsmalės nebūtinai yra prastos – jos lengvesnės, pigesnės, ir jei naudojimas nėra intensyvus, gali puikiai tarnauti metų metais.
Vienas svarbus niuansas: net jei korpusas plastikinis, patys pjovimo elementai – peiliukas ir grotelės – turėtų būti metaliniai. Jei pamatote mėsmalę, kurioje net grotelė plastikinė, geriau apie tokį pirkinį pamiršti, nes tai neišlaikys ilgalaikio darbo krūvio ir greitai sulūš.
Priedai ir funkcijos, kurios iš tikrųjų naudingos
Šiuolaikinės mėsmalės dažnai parduodamos su papildomais priedais, ir čia svarbu atskirti, kas realiai pravers, o kas liks nepaliestas stalčiuje:
- Kelių dydžių grotelės – smulkesnės skylutės tinka farš, stambesnės – kotletams ar dešrelėms. Tai naudinga funkcija, kurią verta rinktis.
- Dešrelių antgalis – jei mėgstate patys gaminti dešreles, tai iš tikrųjų sutaupys nemažai laiko.
- Kibinų ar koldūnų antgalis – naudingas tiems, kas dažnai kepa šiuos patiekalus, bet daugumai žmonių tai lieka nepanaudota detalė.
- Sulčiaspaudės priedas – kai kurie modeliai turi galimybę spausti sultis iš vaisių ar daržovių, panaudojant tą patį variklį.
- Reverso funkcija – itin naudinga, kai mėsa įstringa mechanizme. Vietoj to, kad ardytum visą prietaisą, tiesiog paspaudi mygtuką ir sraigtas pasisuka atgal.
Triukšmas, valymas ir kasdienis patogumas
Apie tai retai kas pagalvoja pirkimo metu, bet vėliau tai tampa svarbiausiu faktoriumi. Galingesnės mėsmalės dažniausiai ir triukšmingesnės – tai fizika, nuo to niekur nepabėgsi. Jei gyvenate bute su plonomis sienomis ir planuojate malti mėsą vakarais, verta pasidomėti, ar konkretus modelis turi vadinamą „tylų” veikimo režimą, arba bent perskaityti atsiliepimus šia tema.
Valymas – dar vienas svarbus aspektas. Kuo daugiau smulkių detalių ir kampų, tuo sunkiau prietaisą išvalyti nuo mėsos likučių. Geriausia rinktis modelius, kurių dalis galima plauti indaplovėje arba kurių konstrukcija leidžia lengvai išardyti ir išvalyti kiekvieną komponentą atskirai.
Truputis istorijos, kad suprastum, kodėl dabar taip paprasta
Įdomu tai, kad mėsmalės idėja atsirado dar XIX amžiuje – pirmieji rankiniai variantai su sraigtu ir peiliuku pasirodė apie 1800-uosius metus, o patentuoti mechanizmai plito visoje Europoje ir Amerikoje. Ilgą laiką žmonės sukiodavo rankeną rankomis, ir tai buvo gana varginantis procesas, ypač jei reikėdavo paruošti didesnį kiekį mėsos šeimai ar restoranui.
Elektrinės versijos atsirado žymiai vėliau – tik XX amžiaus viduryje, kai elektros varikliai tapo pakankamai kompaktiški ir pigūs naudoti buitinėje technikoje. Nuo tada principas iš esmės nepasikeitė – tas pats sraigtas, tas pats peiliukas ir grotelė, tik variklis dabar atlieka visą sunkų darbą.
Ką iš tikrųjų reikėtų atsiminti perkant
Jei reikėtų sudėti visą šią informaciją į kelis konkrečius patarimus, tai atrodytų maždaug taip. Pirma, nesivaikykite didžiausio vatų skaičiaus ant dėžutės – geriau paieškokite informacijos apie realią, nuolatinę galią, o ne piko rodiklius, kurie dažnai būna tik rinkodaros triukas. Antra, patikrinkite, ar peiliukas ir grotelė pagaminti iš nerūdijančio plieno – tai lemia, kiek ilgai prietaisas išliks aštrus ir efektyvus.
Trečia, pagalvokite realiai, kiek ir ką ketinate malti. Jei tai bus retkarčiais kotletams ar farš vienam-dviem kartams, nereikia pirkti pramoninio galingumo mašinos – tai bus tiesiog pinigų švaistymas ir vietos stalčiuje užėmimas. O jei planuojate ruošti dešreles, dirbti su dideliais kiekiais mėsos ar net kaulais, verta investuoti į galingesnį ir patvaresnį modelį, kad neteks kas antrą mėnesį galvoti apie naują pirkinį.
Ir paskutinis, bet gana praktiškas patarimas – prieš perkant, paskaitykite realių pirkėjų atsiliepimus būtent apie triukšmą ir valymo patogumą, nes šitie du dalykai dažniausiai lemia, ar prietaisas taps kasdieniu virtuvės pagalbininku, ar liks pamirštas kampe po kelių naudojimų. Galiausiai, gera mėsmalė – tai ne tas prietaisas, kuris turi visas įmanomas funkcijas, o tas, kuris tiksliai atitinka jūsų kasdienius poreikius ir tarnauja ilgai, nereikalaudamas nuolatinio dėmesio ar remonto.