Kai ruošiesi kelionei, dažniausiai galvoji apie bilietus, viešbutį, gal net apie tai, kokius drabužius pasiimti. Fotoaparatas kažkodėl lieka paskutinėje vietoje – nusprendi jį pasiimti likus dienai iki išvykimo, apsižvalgai internete ir supranti, kad pasirinkimas toks platus, jog akys apsisuka. Kompaktai, bemirklės, veidrodinės, action kameros, dar ir telefonas kišenėje jau moka fotografuoti neblogai. Tai kaip iš viso to chaoso išsirinkti kažką, kas realiai tarnaus kelionėje, o ne gulės krepšio dugne kaip brangus balastas?
Tiesą sakant, čia nėra vieno teisingo atsakymo. Bet yra keletas dalykų, kuriuos suprasti verta prieš išleidžiant pinigus – nes fotoaparatas kelionei ir fotoaparatas studijoje ar sporto renginyje yra visiškai skirtingi reikalavimai.
Kodėl apskritai reikia atskiro fotoaparato, jei turi telefoną?
Sąžiningai – daugumai žmonių atskiro fotoaparato iš tikrųjų nereikia. Šiuolaikiniai telefonai su keliomis kameromis, skaičiuojamosios fotografijos algoritmais ir dideliais jutikliais fotografuoja tikrai gerai, ypač dienos šviesoje. Bet yra situacijų, kur telefonas paprasčiausiai atsitrenkia į fizikos ribas.
Telefono jutiklis yra mažas, o objektyvas – trumpas, todėl priartinimas (zoom) dažniausiai yra skaitmeninis, ne optinis. Tai reiškia, kad kalnų viršūnę per kelis kilometrus ar paukštį medyje nufotografuosi kaip suniekintą, pikseliuotą dėmę. Be to, mažoje diafragmoje ir silpname apšvietime telefonas ima triukšmauti – atsiranda tas nemalonus grūdėtumas, kuris ryškiausiai matosi vakarinėse ar naktinėse nuotraukose.
Atskiras fotoaparatas duoda tris pagrindinius privalumus: didesnį jutiklį (daugiau šviesos, mažiau triukšmo), keičiamą arba bent jau realų optinį zoom bei rankinį valdymą, kai norisi eksperimentuoti su ekspozicija, greičiu ar gyliu. Jei keliauji tiesiog atostogoms prie jūros ir norisi nuotraukų socialiniams tinklams – telefono gali pilnai užtekti. Jei planuoji fotografuoti gamtą, architektūrą prastu apšvietimu ar nori spausdinti didelio formato nuotraukas – jau verta pagalvoti apie kažką rimtesnio.
Kompaktas, bemirklė ar veidrodinė – kas per skirtumas?
Fotoaparatų pasaulyje istoriškai viskas sukosi apie veidrodinius fotoaparatus (DSLR). Ten viduje yra veidrodėlis, kuris atspindi vaizdą į optinį vaizdo ieškiklį – tu matai tiksliai tai, ką matytų objektyvas, be jokio ekrano ar elektronikos tarpininko. Tokia sistema atsirado dar filminių fotoaparatų laikais ir skaitmeniniame amžiuje tiesiog persikėlė toliau.
Prieš kokį dešimtmetį atsirado bemirklės (mirrorless) kameros – veidrodėlio jose nėra, vaizdas tiesiai iš jutiklio rodomas elektroniniame ieškiklyje arba ekrane. Rezultatas: kamera lengvesnė, kompaktiškesnė, greitesnė fokusavimo sistema, o vaizdo kokybė lygiai tokia pati, kaip ir DSLR, nes jutiklis dažnai identiškas.
Kelionėms bemirklės šiandien laimi beveik visose kategorijose – mažiau svorio kuprinėje, o kokybė nenukenčia. DSLR fotoaparatai vis dar turi savo gerbėjų dėl ilgesnio baterijos veikimo laiko ir plataus objektyvų pasirinkimo iš senesnių laikų, bet jei perki naują sistemą nuo nulio, bemirklė paprastai bus protingesnis pasirinkimas.
Tada dar yra kompaktiniai fotoaparatai su fiksuotu objektyvu – jų negalima keisti, bet jie maži, lengvi, dažnai telpa kišenėje. Tarp jų yra tikrai gerų modelių su dideliais jutikliais, kurie fotografuoja geriau nei bet koks telefonas, tiesiog neturi keičiamos optikos lankstumo.
Jutiklio dydis – parametras, kurio niekas normaliai nepaaiškina
Kai skaitai fotoaparatų specifikacijas, dažniausiai matai skaičius kaip 1/2.3″, 1″, Micro Four Thirds, APS-C arba Full Frame. Tai jutiklio dydžio žymėjimas ir jis realiai yra vienas svarbiausių dalykų perkant fotoaparatą, svarbesnis net už megapikselių skaičių.
Jutiklis – tai lygiai toks pat principas kaip filmas senuosiuose fotoaparatuose, tik dabar šviesą fiksuoja ne cheminis sluoksnis, o milijonai mažų fotodiodų. Kuo didesnis fizinis jutiklio plotas, tuo daugiau šviesos jis surenka, tuo mažiau triukšmo prastame apšvietime ir tuo natūraliau atrodo suliejimas fone (bokeh).
Dydžių eiliškumas nuo mažiausio iki didžiausio maždaug toks:
- 1/2.3″ – dauguma pigių kompaktų ir action kamerų, panašus į telefono jutiklį
- 1″ – populiarus kelioninių kompaktų segmente, gera pusiausvyra tarp dydžio ir kokybės
- Micro Four Thirds – naudojamas Panasonic ir Olympus (dabar OM System) sistemose, kompaktiška, bet kokybiška
- APS-C – standartas tarp bemirklių ir DSLR mėgėjiškame segmente, geras kompromisas
- Full Frame – pilno formato jutiklis, prilygstantis senojo 35mm filmo dydžiui, geriausia kokybė, bet ir sunkiausia, brangiausia įranga
Kelionėms retai kada verta lipti iki pilno formato, nebent fotografuoji profesionaliai arba nešiotis papildomus kilogramus tau ne bėda. APS-C arba Micro Four Thirds sistemos duoda puikų kokybės ir dydžio santykį – tai realiai auksinis vidurys, kurį renkasi dauguma kelionių fotografų.
Objektyvai kelionėms – universalumas prieš kokybę
Čia dažniausiai užstringa žmonės, perkantys pirmą bemirklę ar DSLR kamerą. Perki korpusą su vienu objektyvu komplekte (dažniausiai 18-55mm ar panašiu), o po pusmečio supranti, kad norisi ir platesnio kampo peizažams, ir ilgesnio – gyvūnams ar architektūros detalėms iš toli.
Kelionėms optimaliausias pasirinkimas – vienas universalus zoom objektyvas, apimantis platų diapazoną, pavyzdžiui 18-135mm arba panašiai. Taip, optinė kokybė bus šiek tiek prastesnė nei atskirų fiksuoto židinio nuotolio (prime) objektyvų, bet praktiškumas kelionėje nusveria – nereikia keisti objektyvų gatvėje, dulkėtoje ar lietingoje aplinkoje, o kuprinėje mažiau vietos užima viena, o ne trys skirtingos optikos dėžutės.
Jei vis dėlto nori nešiotis du objektyvus, klasikinė kombinacija būtų platus zoom (kažkur 16-35mm ekvivalento) peizažams ir gatvės fotografijai, plius vidutinis telezoom (70-200mm ekvivalento) detalėms, portretams ir tolimesniems objektams. Bet tai jau reiškia papildomą svorį ir apsauginį krepšį – verta pagalvoti, ar tikrai to reikia, ar užtenka vieno universalaus varianto.
Baterijos, atmintis ir kiti buitiniai dalykai, apie kuriuos pamirštame
Techninės specifikacijos gundo, bet realybėje kelionėje tave gali nudžiuginti ar sugadinti visai kiti dalykai. Baterijos talpa – vienas iš jų. Bemirklės kameros dėl elektroninio ieškiklio ir nuolat veikiančio ekrano paprastai suvartoja bateriją greičiau nei DSLR. Jei planuoji visą dieną vaikščioti po miestą fotografuodamas, verta iškart pirkti bent vieną papildomą baterija, o geriausia – du.
Kortelių tipas taip pat turi reikšmės. Naujesni fotoaparatai naudoja greitesnes UHS-II SD korteles, kurios leidžia greičiau įrašyti didelius RAW failus arba video. Jei fotografuoji tik JPEG formatu, tai nelabai svarbu, bet jei nori vėliau redaguoti nuotraukas kompiuteryje, RAW formatas duoda daug daugiau lankstumo koreguojant šviesą ir spalvas – tiesiog reikia daugiau atminties ir greitesnės kortelės.
Dar vienas dalykas, apie kurį pagalvoja retas – oro sąlygų atsparumas. Jei keliaujama į drėgnas ar dulkėtas vietas (pajūris, atogrąžos, dykuma), verta rinktis korpusą su sandarinimu nuo drėgmės ir dulkių. Tai nereiškia, kad fotoaparatą galima panardinti į vandenį, bet lengvas lietus ar smėlio dulkelės jam nebus mirtinos.
Vandeniui atsparūs ir action kameros – kada jos tikrai reikalingos
Jei kelionė apima nardymą, kalnų dviratį, slidinėjimą ar bet kokį aktyvų judėjimą, kur klasikinis fotoaparatas paprasčiausiai neišgyventų, verta pagalvoti apie action kamerą tipo GoPro ar panašius modelius. Jų jutikliai maži, todėl vaizdo kokybė prastesnėje šviesoje atsilieka nuo pilnaverčių fotoaparatų, tačiau jos kompensuoja tuo, ką klasikinė technika duoti negali – atsparumą smūgiams, vandeniui, dulkėms bei plačiakampį objektyvą, puikiai tinkantį video iš pirmo asmens perspektyvos.
Yra ir vandeniui atsparių kompaktinių fotoaparatų, skirtų būtent nardymui ar plaukiojimui – jie leidžia panerti kamerą iki kelių metrų gylio be jokio papildomo korpuso. Tai patogu, jei nenori nešiotis dviejų atskirų prietaisų, tačiau vaizdo kokybė šiuo atveju bus kompromisinė – nei tokia gera kaip rimtos bemirklės, nei tokia universali kaip action kamera su plačiu kampu.
Kuprinės svoris, kurio niekas nepamatuoja iš anksto
Štai čia ir slypi pati didžiausia klaida, kurią daro dauguma perkančiųjų fotoaparatą kelionei – jie galvoja apie techninius parametrus, bet pamiršta apie fizinį svorį rankose po aštuonių valandų vaikščiojimo po senamiestį. Puikus fotoaparatas, kurio nesinori išsitraukti iš kuprinės, yra blogesnis pasirinkimas nei paprastesnis, bet visada po ranka esantis.
Praktiškai tai reiškia štai ką: jei keliauji trumpam miesto savaitgaliui, rinkis kompaktą arba bemirklę su vienu universaliu objektyvu – lengva, greita, be perteklinių sprendimų. Jei tavo kelionė orientuota į gamtą, žygius, peizažus – verta investuoti į APS-C ar Micro Four Thirds sistemą su geru zoom objektyvu, nes ten svoris atsiperka kokybe. O jei tiesiog nori atminimo nuotraukų sau ir artimiesiems, negalvok per daug – geras telefonas kartu su kokybišku kompaktu bus daugiau nei pakankamai.
Ir dar vienas patarimas, kurio niekas neparašo specifikacijų lentelėse: prieš kelionę išbandyk fotoaparatą namie mažiausiai savaitę. Išmok jo meniu, nustatymus, greitąjį prieigą prie dažniausiai naudojamų funkcijų. Nėra nieko liūdniau, nei stovėti prie saulėlydžio Santorinyje ir bandyti suprasti, kaip pakeisti ISO nustatymą instrukcijoje, kurios neturi po ranka. Technika turi tarnauti akimirkai, o ne atimti iš jos laiką – ir būtent tada, kai tai supranti, fotoaparatas tampa ne našta, o tikru kelionės palydovu.