Kiekvienas, kas turi namuose dulkių siurblį, anksčiau ar vėliau pastebi tą patį – įrenginys ima siurbti vis silpniau. Vieną dieną jis tarsi ryja dulkes kaip pasiutęs, o po kelių mėnesių tenka du kartus pervažiuoti tą pačią vietą, kad kilimas atrodytų švarus. Dažniausiai žmonės iškart galvoja apie variklio gedimą ir jau ruošiasi eiti į parduotuvę naujo pirkti. Bet tiesa ta, kad devyniais atvejais iš dešimties problema slypi kur kas paprastesniame dalyke, kurį galima sutvarkyti per kelias minutes, be jokio meistro pagalbos.
Kaip iš viso veikia tas siurbimas
Kad suprastum, kodėl kažkas sugenda, verta trumpai prisiminti, kaip visa sistema veikia. Dulkių siurblio variklis suka turbiną, kuri stumia orą iš vidaus lauk. Dėl to viduje susidaro žemesnis slėgis nei aplinkoje, ir oras iš lauko – kartu su dulkėmis, plaukais, smėliu – veržiasi vidun per antgalį, bandydamas užpildyti tą tuštumą. Paprasčiau tariant, siurblys nesiurbia taip, kaip mes įsivaizduojame gerdami per šiaudelį – jis tiesiog sukuria vakuumą, o atmosferinis slėgis nuveža likusį darbą.
Ši sistema veikia tik tada, kai oro srautas nuo antgalio iki išmetimo angos yra laisvas ir nenutrūkstamas. Jei bet kurioje vietoje tas srautas susiaurėja, susilpnėja ir siurbimo galia – net jei variklis sukasi visu greičiu. Būtent todėl dažniausiai gedimas nėra „variklis silpnas“, o „kažkur kelyje stovi kliūtis“.
Pilnas maišelis – banaliausia, bet dažniausia priežastis
Jeigu naudoji siurblį su maišeliu, pirmiausia pažiūrėk būtent į jį. Daugelis žmonių keičia maišelį tik tada, kai jis jau plyšta iš siūlių, nors realiai jį reikėtų keisti gerokai anksčiau – kai jis pripildytas maždaug per du trečdalius. Kodėl? Nes maišelio audinys turi būti pralaidus orui, kad oro srautas galėtų prasiskverbti pro dulkes ir tekėti toliau į variklį. Kai maišelis prisipildo, dulkių sluoksnis tampa savotišku filtru, kuris blokuoja orą kur kas anksčiau, nei jis fiziškai „pilnas“.
Su konteinerinio tipo (be maišelio) siurbliais istorija panaši, tik čia problema dažnai slypi ne tiek pačiame konteineryje, kiek jo viduje esančiame cikloniniame filtre ar sietelyje, kuris apsemtas smulkiomis dulkėmis praranda savo efektyvumą žymiai greičiau, nei atrodo iš išorės.
Filtrai, kurie tiesiog nebegali kvėpuoti
Štai čia slypi antra populiariausia bėdų priežastis, apie kurią žmonės pamiršta dar dažniau nei apie maišelį. Beveik kiekviename siurblyje yra bent du filtrai – vienas prieš variklį (apsaugo jį nuo smulkių dalelių), kitas po variklio arba HEPA tipo filtras, skirtas išvalyti orą prieš jį išmetant atgal į kambarį. Abu šie filtrai laikui bėgant prisipildo mikroskopinėmis dulkelėmis ir tampa tarsi kempinė, per kurią oras vos prasiskverbia.
Skirtingai nuo maišelio, filtro pripildymas ne visada matomas plika akimi – jis gali atrodyti švarus, bet iš tikrųjų būti prigrūstas dulkių gilesniuose sluoksniuose. Todėl gamintojai rekomenduoja filtrus plauti (jei jie plaunami) kas mėnesį ar du, o keisti – kartą ar du per metus, priklausomai nuo naudojimo intensyvumo. Jei namuose gyvena gyvūnas su tankiu kailiu, šis terminas trumpėja perpus.
- Paplauk filtrą po tekančiu šaltu vandeniu, be jokios chemijos ar muilo.
- Prieš dedant atgal, leisk jam visiškai išdžiūti bent 24 valandas – drėgnas filtras ne tik prastai veikia, bet gali skleisti ir nemalonų kvapą.
- Jei filtras jau pilkas, suplyšęs ar sutrūkinėjęs – keisk, plauti čia nebepadės.
Užsikimšę vamzdžiai, žarnos ir antgaliai
Trečia dažna priežastis – fizinė kliūtis pačiame kelyje, kuriuo turi tekėti oras. Vaikų segtukai, popieriaus lapeliai, didesni siūlų kamuoliukai, net Lego kaladėlės – visa tai puikiai sugeba įstrigti lankstaus žarnos kelio viduryje arba teleskopinio vamzdžio jungties vietoje. Įdomu tai, kad dažnai siurblys tokiu atveju vis tiek „šiek tiek“ siurbia – kliūtis nėra visiška, todėl žmogus net neįtaria, kad problema būtent čia.
Norint patikrinti, ar viduje kažkas įstrigo, paprasčiausia atjungti žarną nuo korpuso ir per ją pažiūrėti prieš šviesą – jei matai švarų tunelį iki galo, viskas gerai. Jei ne, teks ginkluotis šluostyti skirta lazdele arba net paprasta grąžtu ilgesniu prietaisu ir atsargiai pastumti kliūtį. Kartais padeda ir paprasčiausias trumpas ir stiprus paspaudimas žarnai – panašiai kaip stumiant sugautą maisto gabalėlį iš žarnelės.
Susisukę plaukai ir dirželio problema
Jei siurblys turi sukamą šepetį (o dauguma turi), tai vieta, kur ilgi plaukai, gyvūnų kailis ir siūlai kaupiasi lyg kokoje. Susisukę aplink ašį, jie ne tik trukdo šepečiui suktis, bet ir apsunkina variklio darbą – jam tenka dirbti sunkiau, kad prasuktų tą patį šepetį, o dėl to nukenčia ir bendra siurbimo galia. Be to, dirželis, kuris suka šepetį, laikui bėgant ištampa arba nutrūksta būtent dėl per didelio įsitempimo ties susisukusiais plaukais.
Paprasčiausias testas – ištraukus siurblio šepetį pažiūrėti, ar jis laisvai sukasi ranka. Jei jaučiasi pasipriešinimas ar girdisi keistas garsas siurbiant, verta jį išimti ir apžiūrėti. Dirbtinis pluoštas ir plaukai dažniausiai nupjaunami paprastu žirklių galiuku, o dirželis, jei jis nutrūkęs ar per laisvas – keičiamas, ir tai kainuoja gerokai mažiau, nei atrodo.
Oro nuotėkiai – nematoma, bet reikšminga bėda
Šitą priežastį žmonės pamiršta dažniausiai, nes ji nematoma iš pirmo žvilgsnio. Jei bet kurioje jungtyje – tarp žarnos ir korpuso, tarp vamzdžio dalių, ties dangteliu – susidaro net nedidelis plyšys, oras pradeda tekėti pro jį, o ne per antgalį. Rezultatas – variklis dirba visu pajėgumu, garsas girdisi tikrai stiprus, o siurbimas vis tiek silpnas, nes vakuumas „prasisunkia“ pro šalį.
Patikrinti tai gana lengva – įjungus siurblį ranka apčiuopti visas jungtis ir pajusti, ar iš kur nors nesklinda oro srovė. Dažniausiai kaltininkas būna nusidėvėjęs guminis tarpiklis ties dulkių konteineriu arba maišelio dangteliu, kuris laikui bėgant praranda elastingumą ir nebeprisispaudžia sandariai.
Kai kaltas pats variklis
Jeigu patikrinai viską iš aukščiau – maišelį, filtrus, vamzdžius, šepetį, sandarumą – ir siurbimas vis tiek silpnas, tik tada verta įtarti patį variklį. Anglinės šepetėlės (jei siurblys turi kolektorinį variklį) laikui bėgant nusidėvi ir praranda kontaktą, todėl variklis nebepasiekia pilno galingumo. Kitas variantas – turbina, ant kurios menčių laikui bėgant susikaupia riebalų ir dulkių sluoksnis, sutrikdantis oro srauto aerodinamiką.
Šiuo atveju savarankiškai remontuoti jau sudėtingiau ir dažnai neapsimoka – ypač jei siurblys pigesnis nei 100 eurų, nes naujo variklio ar profesionalaus remonto kaina gali priartėti prie naujo prietaiso kainos. Bet jei siurblys buvo brangus ir kokybiškas, verta kreiptis į servisą – dažniausiai tai tik tepimo arba šepetėlių keitimo klausimas.
Kaip siurbliui neleisti nutylėti prieš laiką
Iš esmės dulgių siurblys – tai kaip mažas namų sportininkas, kuriam reikia reguliariai „iškvėpti“. Jei jį tik naudoji, bet niekada neprižiūri, jis anksčiau ar vėliau pradeda dusti – ir tai visiškai natūralu, ne gedimas, o tiesiog fizika, kuri reikalauja laisvo oro kelio. Praktinis patarimas – susikurk sau paprastą ritualą: kartą per mėnesį patikrink filtrą, kartą per savaitę patikrink maišelio ar konteinerio pripildymą, o šepetį apžiūrėk kaskart, kai pastebi, kad siurblys tarsi tempia sunkiau nei įprastai.
Jei turi laiko tik penkioms minutėms per mėnesį, skirk jas būtent filtrui ir šepečio ašiai – šie du dalykai sugeba „nuslopinti“ siurbimą greičiausiai ir dažniausiai. Ir dar vienas dalykas, kurio žmonės linkę nepastebėti – vieta, kur laikomas siurblys. Jei jis stovi drėgnoje vonios spintelėje ar rūsyje, filtrai ir guminiai tarpikliai dėvisi žymiai greičiau dėl drėgmės, net jei prietaisas beveik nenaudojamas.
Taigi kitą kartą, kai siurblys ims veikti tarsi be jokios energijos, prieš skambindamas servisui ar galvodamas apie naują pirkinį, prisimink šitą tvarką: maišelis, filtras, vamzdis, šepetys, sandarumas – ir tik po viso to variklis. Devynis kartus iš dešimties problema bus rasta ir išspręsta dar prieš tau spėjus atsidaryti naršyklę su naujų siurblių kainomis.
