Kai žmogus nusiperka naują butą ar tiesiog nusprendžia, kad laikas atsisveikinti su telefono garsiakalbiu ir klausytis muzikos rimtai, anksčiau ar vėliau užklumpa tas pats klausimas: pirkti atskirą grotuvą su kolonėlėmis, ar tiesiog paimti vieną protingą dėžutę, kuri viską padarys už tave? Atsakymas nėra vienareikšmis, nes abu variantai iš tikrųjų sprendžia skirtingas problemas, net jei pardavėjas parduotuvėje tau sakys, kad „abu skamba puikiai”.
Kas iš tikrųjų yra grotuvas šiandien
Kadaise žodis „grotuvas” reiškė vieną konkretų daiktą – įrenginį, kuris skaito vinilo plokštelę ar kompaktinį diską ir per laidą perduoda signalą stiprintuvui. Šiandien situacija kur kas margesnė. Grotuvu vadiname ir tinklo srautinio garso įrenginius (network players), ir CD grotuvus, ir DAC su stiprintuvu viename korpuse, ir net telefoną, kuris per Bluetooth siunčia muziką kitur.
Esmė ta, kad grotuvas pats savaime nieko negarsina. Jis tik paruošia ir apdoroja signalą – paverčia skaitmeninę informaciją analoginiu signalu (tam naudojamas DAC, arba skaitmeninis-analoginis keitiklis), sustiprina jį iki tokio lygio, kad kolonėlės membrana galėtų judėti, ir tiek. Pats garsas gimsta jau kitur – kolonėlėje. Tai svarbu suprasti, nes daug žmonių mano perkantys „gerą garsą”, kai iš tikrųjų perka tik gerą tarpinę grandį.
Kolonėlė – kai viskas sudėta į vieną dėžę
Išmanioji arba aktyvi kolonėlė (tokia kaip Sonos, Bose, JBL Flip ar panašūs modeliai) yra visai kitokia žvėrelio rūšis. Joje jau yra viskas: bevielis imtuvas, stiprintuvas, garsiakalbio elementai, dažnai net keli skirtingi driveriai žemiems, viduriniams ir aukštiems dažniams. Signalas ateina iš telefono ar interneto tiesiai per Wi-Fi ar Bluetooth, ir viena dėžutė padaro visą darbą pati.
Čia slypi ir didžiausias privalumas, ir didžiausias apribojimas vienu metu. Privalumas – paprastumas. Nereikia jokių laidų raizgalynės, nereikia derinti komponentų tarpusavyje, nereikia galvoti apie impedansą ar galią vatais. Apribojimas – tu negali pasikeisti tik vienos dalies. Jei nepatinka garsiakalbio skambesys, keiti visą įrenginį, o ne, tarkim, tik stiprintuvą.
Kur iš tikrųjų slypi garso skirtumas
Fizika čia gan negailestinga. Kuo mažesnis korpusas, tuo sunkiau iš jo išspausti žemus dažnius – bosą tiesiog reikia fiziškai daugiau erdvės, kad membrana galėtų stumti daugiau oro. Todėl mažos kompaktinės kolonėlės, kad ir kokios protingos jos būtų viduje, retai kada duos tokį patį žemų dažnių pojūtį kaip didelė grotuvo sistema su atskiromis dėžėmis, kuriose po kelis skirtingo dydžio garsiakalbius.
Atskiroje sistemoje (grotuvas plius stiprintuvas plius kolonėlės) kiekviena grandis gali būti optimizuota savo funkcijai. Stiprintuvas gali turėti daug rezervinės galios, kad garsas neiškraipytų viršūnėse. Kolonėlės korpusas gali būti suprojektuotas taip, kad rezonuotų kuo mažiau ir perduotų tik norimą garsą, o ne dėžės vibraciją. Integruotoje kolonėlėje visos šios kompromisų dalys jau padarytos gamintojo už tave, dažnai pritaikant garsą taip, kad jis skambėtų „gerai” plačiajai publikai, o ne tiksliai atkurtų originalų įrašą.
Trumpa istorija, kuri paaiškina, kodėl viskas taip sudėtinta
Iki maždaug XX amžiaus vidurio garso atkūrimas ir stiprinimas paprastai buvo viename korpuse – patefonai, vėliau radiogramofonai, buvo vientisi daiktai. Tada, apie 1950-uosius, prasidėjo hi-fi era, kai audiofilai pradėjo reikalauti, kad kiekviena garso kelio grandis būtų atskira ir kuo geresnės kokybės – atskiras plokštelių grotuvas, atskiras stiprintuvas, atskiros kolonėlės. Tai leido tobulinti kiekvieną dalį nepriklausomai ir keisti tik tą komponentą, kuris atsiliko.
Paradoksalu, bet dabar, praėjus dešimtmečiams, technologija grįžta į tašką, iš kurio prasidėjo – viskas vėl telpa į vieną dėžę, tik dabar dėl kitos priežasties. Skaitmeninė garso apdorojimo grandinė (DSP) tapo tokia pigi ir maža, kad gamintojams pigiau ir patogiau sudėti viską kartu, o vartotojams patogiau, nes nereikia nieko derinti rankomis.
Kada tikrai verta rinktis atskirą grotuvą su kolonėlėmis
Yra situacijų, kai atskira sistema turi realią prasmę, o ne tik dėl „audiofiliško” prestižo:
- Jei turi didesnį kambarį, kuriame reikia užpildyti erdvę garsu, o ne tik girdėti muziką iš arti.
- Jei klausaisi vinilo plokštelių – joms tiesiog reikalingas atskiras plokštelių grotuvas su phono įėjimu, kolonėlė šito neišsprendžia.
- Jei per ateinančius metus planuoji tobulinti sistemą po truputį – pirmiausia geresnes kolonėles, vėliau stiprintuvą, tada šaltinį.
- Jei tau svarbu, kad muzika skambėtų taip, kokia ji buvo įrašyta studijoje, o ne „pagražinta” pagal gamintojo skonį.
Tiesa, tai reikalauja ir daugiau pinigų, ir daugiau vietos, ir noro pasiderinti su laidais bei pastatymu kambaryje – kolonėlių atstumas nuo sienų, klausymosi taškas, viskas turi reikšmę.
Kada išmanioji kolonėlė yra tiesiog protingesnis pasirinkimas
Kita vertus, jei muzika tau yra fonas darbui, virtuvei ar vakarienei su draugais, o ne rimta klausymosi seansų veikla, integruota kolonėlė daro būtent tai, ko reikia – be jokio galvos skausmo. Šiuolaikinės sistemos, tokios kaip Sonos ar Bose namų garso sistemos, leidžia sujungti kelias kolonėles skirtinguose kambariuose, valdyti viską telefonu, transliuoti iš bet kokios srautinio garso programos ir net automatiškai koreguoti garsą pagal kambario akustiką.
Vienas svarbus dalykas, kurio dažnai nepaminimai – kai kurios brangesnės išmaniosios kolonėlės (pavyzdžiui, aukštesnio segmento Sonos ar Bowers & Wilkins modeliai) šiandien skamba geriau nei prieš dešimtmetį buvo įprasta hi-fi sistema už panašius pinigus. Technologija progresavo, ir „kompaktiškas” nebereiškia „prastas”.
Ką rinktis, jei neturi laiko lyginti specifikacijų valandų valandas
Jei reikia trumpo praktinio orientyro – štai jis. Pradėk nuo klausimo, kur ir kaip tu iš tikrųjų klausysiesi muzikos, o ne nuo to, kas atrodo įspūdingiau lentynoje.
Vienam kambariui, kuriame muzika skamba fone ar vidutiniu garsumu – viena gera išmanioji kolonėlė bus geriausias pasirinkimas dėl paprastumo santykio su kaina. Didesnei erdvei, kur nori pajusti bosą kūnu, o ne tik ausimis, arba turi vinilo kolekciją – atskira sistema atsiperka su kaupu, net jei pradžioje kainuoja daugiau ir reikalauja kelių kabelių sujungimo.
Yra ir tarpinis kelias, kurio daug kas nepastebi – aktyvios (angl. active/powered) kolonėlės su įmontuotu stiprintuvu, prie kurių reikia prijungti tik šaltinį (pvz., telefoną per Bluetooth arba nedidelį srautinio garso grotuvą). Jos duoda geresnę garso kokybę nei kompaktiška vieno korpuso kolonėlė, bet vis tiek išvengia klasikinės hi-fi sistemos komplikacijų su atskiru stiprintuvu.
Vietoj galutinio nuosprendžio – kelios mintys, kurios padės neapsigauti parduotuvėje
Muzikos klausymasis namuose iš esmės yra kompromisas tarp trijų dalykų: patogumo, garso kokybės ir kainos. Niekas neišvengia šio trikampio, tiesiog kiekvienas pasirenka, kurį kampą aukoti. Jei renkiesi grotuvą su atskiromis kolonėlėmis, tikėkis geresnio garso, bet ir daugiau laido, daugiau derinimosi, daugiau erdvės reikalavimų. Jei renkiesi vieną išmaniąją kolonėlę, gauni patogumą per kelias minutes, bet tam tikra riba garso kokybėje visada išliks – fizikos apgauti nepavyks.
Prieš perkant verta padaryti vieną paprastą dalyką – eiti į parduotuvę ir paklausyti abiejų variantų su ta pačia daina, geriausiai su tokia, kurią gerai pažįsti. Ne su demonstracine, kurią gamintojas parinko specialiai, kad viskas skambėtų įspūdingai, o su savo mėgstama daina, kurioje žinai, kaip turėtų skambėti bosas ar vokalas. Ausys apgaudinėja rečiau nei specifikacijų lapelis, o namų muzikos sistema, kurios klausysiesi kiekvieną vakarą, turi patikti tau, o ne atrodyti gerai popieriuje.