Kai žmonės galvoja apie namų kiną, dažniausiai pirmiausia įsivaizduoja didelį televizorių ar projektorių su balta ekrano drobe. Bet tie, kas jau turėjo progą pažiūrėti filmą per rimtą garso sistemą, žino tiesą – vaizdas be tinkamo garso yra tik pusė malonumo. Kino teatro efektas namuose atsiranda ne dėl 65 colių ekrano, o dėl to, kaip garsas apgaubia iš visų pusių, kaip bosai perduoda sprogimą per grindis, o šnabždesys sklinda taip, lyg kalbėtojas stovėtų šalia tavęs.
Problema ta, kad garso sistemų pasaulis yra painus. Kanalų skaičiai, formatai, decibelai, impedansai – viskas skamba kaip kita kalba. Pabandysime šitą chaosą sutvarkyti ir paaiškinti, kas iš tikrųjų svarbu renkantis garso sistemą namų kinui, o kas – tik rinkodaros triukas.
Kodėl televizoriaus garsiakalbiai niekada nebus pakankami
Šiuolaikiniai televizoriai darosi vis plonesni, ir tai puiku vaizdo kokybei, bet katastrofa garsui. Fizika nepasiduoda mados tendencijoms – kad garsiakalbis galėtų sukurti kokybišką žemą dažnį, jam reikia oro tūrio, membranos ploto ir korpuso, kuriame tas garsas galėtų rezonuoti. Plonas 3 centimetrų storio televizorius tokių sąlygų tiesiog neturi.
Dėl to net brangiausi televizoriai su „pažangiomis garso technologijomis” realybėje skleidžia plokščią, be gylio garsą, kuriame trūksta žemų dažnių ir erdvės pojūčio. Gamintojai bando tai kompensuoti skaitmeniniu apdorojimu, virtualiu erdviniu garsu, bet tai lieka imitacija – tikro fizinio poveikio taip nesukursi.
Todėl bet kokia atskira garso sistema, net paprasčiausia soundbar juosta, jau bus žingsnis pirmyn. Klausimas tik toks – kiek toli norisi eiti šiame kelyje.
Soundbar, 5.1 ar visas kino teatras namuose – kas kam tinka
Rinkoje egzistuoja bent trys pagrindiniai lygiai, ir verta suprasti, kuo jie skiriasi realiu naudojimo požiūriu, o ne tik specifikacijų lentelėje.
Soundbar juostos yra tas variantas, kurį renkasi dauguma – jos paprastos, nereikia tiesti laidų per visą kambarį, o rezultatas vis tiek žymiai geresnis nei televizoriaus garsiakalbiai. Geros soundbar juostos su atskiru žemų dažnių garsiakalbiu (subwooferiu) gali suteikti visai padorų kino teatro pojūtį mažame ar vidutinio dydžio kambaryje. Trūkumas – erdvinio garso imitacija vis tiek lieka imitacija, garsas sklinda iš vienos vietos, o ne aplink žiūrovą.
5.1 sistema – tai jau klasika, apie kurią dauguma yra girdėję. Skaičiai reiškia penkis pilno diapazono garsiakalbius (priekinis kairysis, priekinis dešinysis, centrinis, du galiniai) plius vieną subwooferį žemiems dažniams. Būtent centrinis garsiakalbis yra tas, kuris atsakingas už dialogus – dažnai žmonės, nusipirkę 5.1 sistemą be centrinio kanalo arba jį netinkamai sureguliavę, skundžiasi, kad nesigirdi, ką aktoriai kalba per eksplozijų sceną. Tai tipiška klaida, kurios verta vengti.
7.1 ir aukštesnės sistemos prideda dar du galinius garsiakalbius arba, moderniuose Dolby Atmos formatuose, garsiakalbius, nukreiptus į lubas arba montuojamus lubose. Čia jau kalbama apie erdvinį garsą trimatėje erdvėje – garsas ne tik supa iš šonų ir galo, bet ir „krenta” iš viršaus. Lietuvos butuose tokia sistema kartais atrodo perteklinė, bet privačiame name su atskira kino kambariu tai gali būti tikrai verta investicija.
Dolby Atmos ir DTS:X – ką iš tikrųjų reiškia tos raidės
Čia verta sustoti ir paaiškinti technologinę pusę, nes daugelis parduotuvėse mato šiuos užrašus ant dėžučių ir nelabai supranta, kas per tai slepiasi.
Tradiciniai erdvinio garso formatai, tokie kaip 5.1 ar 7.1, veikia kanalų principu – kiekvienas garsiakalbis gauna konkretų garso takelį ir groja būtent tai, kas jam priskirta. Tai veikia gerai, bet turi ribą – garsas „priklijuotas” prie konkrečios vietos kambaryje.
Dolby Atmos ir konkuruojantis DTS:X veikia kitaip – jie naudoja objektinį garsą. Tai reiškia, kad garso inžinierius, kurdamas filmo garso takelį, priskiria kiekvienam garso objektui (pavyzdžiui, lėktuvui, praskrendančiam virš galvos) konkrečias koordinates erdvėje, o ne konkretų garsiakalbį. Sistema pati apskaičiuoja, per kuriuos garsiakalbius ir kokiu garsumu tą garsą atkurti, priklausomai nuo to, kiek ir kokių garsiakalbių yra sistemoje. Būtent dėl to Atmos sistemose atsiranda garsiakalbiai lubose arba nukreipti į lubas, atspindintys garsą nuo lubų paviršiaus.
Praktiškai tai reiškia, kad tas pats filmas, žiūrimas per 5.1.2 sistemą (penki garsiakalbiai, vienas subwooferis, du lubų kanalai) ar per 7.1.4 sistemą, skambės skirtingai, bet abu variantai bandys perteikti tą patį erdvinį pojūtį, tik su skirtingu detalumu.
Kambario dydis ir forma nulemia daugiau nei bet kokia specifikacija
Tai dalykas, kurį dažnai pamiršta net entuziastai, perkantys brangiausią įrangą. Garso sistema, kuri idealiai skambėjo parduotuvėje ar draugo namuose, gali skambėti visai kitaip tavo kambaryje – ir ne todėl, kad įranga bloga, o todėl, kad akustika kiekvienoje patalpoje unikali.
Mažame kambaryje su kietomis grindimis ir plokščiomis sienomis garsas atsimuša ir sukuria aidą bei perteklinį rezonansą, ypač žemuose dažniuose. Todėl kilimas, užuolaidos, minkšti baldai nėra tik interjero elementas – jie realiai gerina akustiką, sugerdami garso bangas ir mažindami nepageidaujamus atspindžius.
Didelis kambarys reikalauja galingesnių garsiakalbių arba daugiau jų, nes garsas turi „užpildyti” didesnį tūrį. Taip pat svarbu, kur kambaryje stovi baldai, sofa, kur yra langai – visa tai veikia garso sklidimą. Profesionalūs kino kambarių projektuotojai net naudoja specialius akustinius skaičiavimus, kad nustatytų idealias garsiakalbių vietas, tačiau namų vartotojui pakanka žinoti pagrindinę taisyklę: klausymosi vieta (dažniausiai sofa) turėtų būti maždaug trikampio formos su priekiniais garsiakalbiais, o subwooferis – ne prilipęs prie kampo, nes kampai stiprina žemus dažnius pernelyg agresyviai.
Subwooferis – mažas dėklas su dideliu poveikiu
Verta atskirai paminėti subwooferį, nes būtent jis dažniausiai sukuria tą „kino teatro” pojūtį, kurio žmonės ir ieško. Žemi dažniai – tie patys, kurie sukuria sprogimo pojūtį krūtinėje ar automobilio variklio ūžesį – yra fiziškai sunkiausiai atkuriami mažuose garsiakalbiuose, todėl atskiras subwooferis su galingu varikliu ir dideliu membranos plotu yra beveik privalomas elementas rimtesnei sistemai.
Renkantis subwooferį, verta atkreipti dėmesį ne tik į galią vatais, bet ir į tai, ar jis turi reguliuojamą kryžminio dažnio filtrą (crossover), leidžiantį nustatyti, nuo kokio dažnio subwooferis „perima” darbą iš kitų garsiakalbių. Taip pat aktyvūs subwooferiai (su įmontuotu stiprintuvu) yra praktiškesnis pasirinkimas namų vartotojui, nes nereikia atskirai galvoti apie jų maitinimą iš pagrindinio stiprintuvo.
Belaidės ir laidinės sistemos – kompromisas tarp patogumo ir kokybės
Pastaraisiais metais vis populiarėja belaidės garso sistemos, kuriose galiniai garsiakalbiai ar net visa sistema jungiasi be laidų. Tai patogu – nereikia gręžti sienų ar slėpti laidų po grindų dangomis, tačiau reikia suprasti, kad belaidis signalas visada susiduria su tam tikru delsos (latency) rizika ir potencialiais trukdžiais, ypač jei namuose daug kitų belaidžių įrenginių, wifi tinklų, Bluetooth ausinių ir panašiai.
Rimtos audiofilų sistemos vis dar renkasi laidinį prijungimą būtent dėl signalo stabilumo ir kokybės, tačiau eiliniam vartotojui, kuris tiesiog nori patogiai žiūrėti filmus be didelių sąnaudų laidams tiesti, belaidė sistema yra visai priimtinas kompromisas. Svarbu tik pasirinkti kokybiškų gamintojų produkciją, nes pigesni belaidžiai sprendimai kartais turi pastebimą garso ir vaizdo sinchronizacijos vėlavimą.
Stiprintuvas – nematoma, bet lemiama sistemos širdis
Daug žmonių, renkantis namų kino sistemą, susikoncentruoja į garsiakalbius, o stiprintuvą (AV receiver) laiko antraeiliu dalyku. Tai klaida. Būtent stiprintuvas apdoroja visus garso ir vaizdo signalus, dekoduoja Dolby Atmos ar DTS:X takelius, paskirsto galią kiekvienam garsiakalbiui ir dažniausiai veikia kaip centrinis mazgas, prie kurio jungiamas televizorius, žaidimų konsolė, srautinio perdavimo įrenginiai.
Renkantis stiprintuvą, verta atkreipti dėmesį į kanalų skaičių (ar jis atitinka planuojamą garsiakalbių kiekį), palaikomus formatus, HDMI jungčių skaičių ir tai, ar jis palaiko naujausius HDMI standartus, reikalingus 4K ar 8K vaizdo perdavimui su aukštu atsinaujinimo dažniu – tai aktualu žaidėjams. Taip pat svarbu galia vatais kiekvienam kanalui, tačiau čia nereikia persistengti – dažnam butui pakanka vidutinio galingumo stiprintuvo, o begalinė galia be tinkamo kambario akustikos tiesiog nueis perniek arba sukels kaimynų nepasitenkinimą.
Ką iš tikrųjų verta įsidėmėti prieš einant į parduotuvę
Jeigu reikėtų sudėti visą šitą informaciją į kelis praktinius patarimus, kuriuos galima nusinešti su savimi renkantis sistemą, tai atrodytų maždaug taip.
Pirmiausia – nepradėk nuo skaičių ir formatų, pradėk nuo kambario. Pamatuok, kokio dydžio erdvė, kur stovės sofa, ar yra galimybė tiesti laidus, ar kaimynai per sieną nemėgs žemų dažnių vibracijos. Šitai nulems, ar tau apskritai prasminga svarstyti apie 7.1.4 sistemą, ar užteks geros soundbar juostos su subwooferiu.
Antra – nepamiršk centrinio kanalo svarbos. Jei filmuose negirdi dialogų per veiksmo scenas, dažniausiai kalta ne visa sistema, o būtent centrinio garsiakalbio pozicija ar kokybė.
Trečia – neskubėk pirkti brangiausio stiprintuvo su daugiausiai vatų. Verčiau investuok į balansą – vidutinio lygio stiprintuvą, padorius garsiakalbius ir vieną gerą subwooferį, nei brangiausią stiprintuvą su pigiais garsiakalbiais.
Ketvirta – jei yra galimybė, prieš perkant paklausyk sistemą gyvai, o ne tik pagal specifikacijas internete. Garso pojūtis yra subjektyvus dalykas, ir tai, kas vienam skamba puikiai, kitam gali pasirodyti per daug agresyvu ar priešingai – per nuobodu.
Ir galiausiai – neskubėk. Namų kino sistema dažniausiai perkama kartą kelioliką metų, todėl verta paskirti savaitę ar dvi paskaitymui apžvalgų, palyginimui variantų ir, jei įmanoma, testavimui vietoje. Kino teatro pojūtis namuose nėra prabanga, prieinama tik turtingiesiems – tai visiškai pasiekiama su protingai sudėliotu biudžetu, jei žinai, į ką iš tikrųjų investuoti, o kas yra tik gražiai skambantis rinkodaros terminas ant dėžutės.