Kai kietasis diskas nustoja veikti, dažniausiai tai atsitinka blogiausiu įmanomu metu – prieš pat diplominio darbo pristatymą, po vestuvių, kai nuotraukos dar nebuvo nukopijuotos, arba tiesiog vidury darbo dienos, kai serveryje guli visa įmonės buhalterija. Ir tada prasideda panika: ar dar galima ką nors išgelbėti, ar viskas prarasta amžiams? Atsakymas – dažniausiai taip, galima. Klausimas tik kokiu būdu ir kiek tai kainuos, tiek pinigais, tiek nervais.
Duomenų atkūrimas nėra magija, nors kartais atrodo būtent taip. Tai gana logiškas procesas, paremtas tuo, kaip iš tikrųjų veikia diskai ir kaip informacija juose saugoma. Pabandykime išsiaiškinti, kas vyksta, kai diskas „miršta”, ir ką realiai galima padaryti, kol dar nesiskambinama į duomenų atkūrimo laboratoriją.
Kas iš tikrųjų vyksta, kai diskas sugenda
Klasikinis kietasis diskas (HDD) viduje turi besisukančias plokšteles, padengtas magnetiniu sluoksniu, ir skaitymo galvutę, kuri sklendžia virš jų vos kelių nanometrų atstumu. Įsivaizduokite lėktuvą, skrendantį per centimetrą virš žemės paviršiaus tokiu greičiu – štai kokia ta tolerancija. Kai kas nors sutrinka – galvutė paliečia paviršių, plokštelė patiria smūgį, variklis nustoja tolygiai suktis – prasideda problemos.
Gedimai skirstomi į du didelius blokus: loginius ir fizinius. Loginis gedimas reiškia, kad pati aparatinė dalis veikia normaliai, bet failų sistema sugadinta – kompiuteris tiesiog nebežino, kur ir kaip rasti duomenis, nors jie fiziškai tebėra plokštelėje. Fizinis gedimas – kur kas rimtesnis reikalas: sulūžusi galvutė, sudegęs variklio valdiklis, subraižytas magnetinis paviršius arba tiesiog disko „klikas”, kurį daugelis vartotojų jau atpažįsta iš baimės kupinų forumų temų.
Įdomu tai, kad net fiziškai sugadintame diske duomenys dažnai išlieka nepaliesti. Magnetinis sluoksnis nėra taip lengvai „ištrinamas” – jam reikia arba stipraus magnetinio lauko, arba tiesioginio mechaninio pažeidimo pačiam paviršiui. Todėl net kai diskas atrodo „miręs”, informacija jame gali ramiausiai gulėti ir laukti, kol kas nors ją profesionaliai išgelbės.
HDD ir SSD – skirtingi gedimai, skirtingos strategijos
Su SSD diskais istorija visai kitokia. Čia nėra judančių dalių, todėl mechaniniai smūgiai jiems dažniausiai nebaisūs, tačiau atsiranda kitokių problemų. SSD saugo duomenis NAND flash lustuose, o valdymo mikroschema (kontroleris) tvarko, kur konkrečiai informacija guli – tai vadinama wear leveling algoritmu, kuris tolygiai paskirsto įrašymo ciklus per visą lusto plotą, kad jis nenusidėvėtų netolygiai.
Kai SSD sugenda, dažniausiai kaltas būtent kontroleris arba jo mikroprograma (firmware), o ne patys atminties lustai. Tai reiškia, kad duomenys fiziškai tebėra ten, bet be veikiančio kontrolerio jų tiesiog neįmanoma „perskaityti” – tarsi turėtum knygą užsienio kalba be vertėjo. Būtent todėl SSD atkūrimas kartais būna sudėtingesnis nei HDD atveju – reikia arba suremontuoti kontrolerį, arba tiesiogiai skaityti duomenis iš atminties lustų specialia įranga, o tai jau kur kas brangesnis ir techniškai sudėtingesnis procesas.
Dar vienas SSD ypatumas – TRIM komanda. Ji automatiškai išvalo ištrintų failų vietas, kad diskas veiktų greičiau. Skamba naudingai, bet duomenų atkūrimo požiūriu tai katastrofa – jei TRIM įjungtas, ištrinti failai gali būti negrįžtamai sunaikinti per kelias sekundes po ištrynimo. Su HDD tokios problemos nėra, ten ištrinti duomenys tiesiog pažymimi kaip „laisva vieta”, bet fiziškai lieka plokštelėje, kol jų vietoje neįrašoma kas nors nauja.
Kaip atskirti, ar problema programinė, ar mechaninė
Prieš imantis bet kokių veiksmų, verta suprasti, su kuo susiduriate. Yra keletas gana aiškių požymių, kurie padeda atskirti situaciją.
Jei diskas visai netyla ir dirba, bet kompiuteris jo nemato arba rodo klaidą apie neatpažintą failų sistemą, greičiausiai kalta programinė dalis – gali būti sugadinta failų lentelė, partition struktūra arba tiesiog viruso padaryta žala. Tokiu atveju perspektyvos geros, o darbai dažnai atliekami net namuose.
Jei tačiau girdite keistus garsus – pasikartojantį „tik-tik-tik” arba švilpimą, klaksą, cyptelėjimą – tai beveik garantuotai fizinis gedimas, dažniausiai susijęs su skaitymo galvute. Šiuo atveju kiekvienas papildomas įjungimas gali padaryti dar didesnę žalą, nes galvutė gali subraižyti magnetinį paviršių dar giliau, sunaikindama duomenis negrįžtamai.
SSD atveju situacija kitokia – jokių garsų nebus, nes judančių dalių nėra. Jei SSD staiga tapo neatpažįstamas, dažniausiai kalta arba kontrolerio klaida, arba lustų nusidėvėjimas (kas nutinka rečiau, nei žmonės mano, bet vis dėlto pasitaiko po daugybės metų intensyvaus naudojimo).
Ką daryti pirmiausia (ir ko kategoriškai nedaryti)
Čia prasideda dalis, kur žmonės dažniausiai patys sau pakenkia labiau, nei būtų pakenkęs pats gedimas. Yra keletas taisyklių, kurių verta laikytis.
- Nustokite naudoti diską iš karto. Kiekvienas papildomas rašymas gali perrašyti tuos pačius sektorius, kuriuose gulėjo jūsų prarasti failai. Tai galioja tiek HDD, tiek SSD.
- Neinstaliuokite atkūrimo programų į tą patį diską. Skamba logiškai, bet daugelis nepagalvoja – jei bandote atkurti duomenis iš C: disko, negalima ten pat įdiegti programos, kuri juos ieškos, nes ji gali perrašyti tuos pačius sektorius.
- Jei girdisi keisti garsai – išjunkite iš karto. Kiekviena papildoma sekundė veikimo gali reikšti dar giliau subraižytą paviršių ir mažesnę tikimybę ką nors atgauti.
- Nebandykite patys ardyti disko. Viduje reikalinga švari patalpa be dulkių (vadinamoji „clean room” aplinka), nes net mikroskopinė dulkelė ant plokštelės gali sukelti dar didesnę žalą.
- Nešaldykite disko šaldiklyje. Tai senas mitas, cirkuliuojantis internete dar nuo 2000-ųjų. Kartais tikrai suveikia laikinai, bet dažniau sukelia kondensatą, kuris tik pablogina padėtį.
Programinis atkūrimas – kai galima susitvarkyti patiems
Jei problema loginė, o ne fizinė, tikrai įmanoma susitvarkyti be papildomų išlaidų. Rinkoje yra nemažai įrankių – tiek nemokamų, tiek komercinių – skirtų būtent tokiai situacijai.
Populiariausi sprendimai veikia panašiu principu: jie nuskaito visą disko paviršių sektorius po sektoriaus, ieškodami failų „žymių” (signature), net jei failų sistema jų nebemato. Tai vadinama „carving” metodu – programa atpažįsta, pavyzdžiui, JPEG failo antraštę ir pabaigą, ir tarp jų esančius duomenis surenka į atskirą failą, net jei originali failų lentelė jau seniai sunaikinta.
Svarbiausia praktinė taisyklė – atkurtus failus visada saugoti kitame diske, niekada ne tame pačiame, iš kurio bandoma juos atgauti. Jei to nepadarysite, rizikuojate perrašyti duomenis, kurių dar net nespėjote atkurti.
Verta paminėti ir tai, kad HDD diskuose galima naudoti disko atvaizdo (image) kūrimą – sukuriamas visiškas bitas-po-bito diskutos kopija, su kuria vėliau dirbama, o originalus diskas daugiau nebeliečiamas. Tai profesionalų mėgstamas metodas, nes leidžia bandyti įvairius atkūrimo scenarijus be rizikos originaliai laikmenai.
Kada laikas kreiptis į profesionalus
Yra riba, už kurios namuose bandyti ką nors daryti tampa ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga – kiekvienas bandymas mažina galimybes profesionaliai laboratorijai vėliau atgauti duomenis. Fiziniai gedimai, keisti garsai, sudegę elektronikos komponentai, dūmų kvapas iš disko (taip, tai realiai nutinka) – visais šiais atvejais geriausia iš karto kreiptis į specializuotą laboratoriją.
Profesionalios duomenų atkūrimo įmonės turi taip vadinamą „clean room” – patalpą su specialiu oro filtravimu, kur dulkelių koncentracija yra tūkstančius kartų mažesnė nei įprastame kambaryje. Tik tokioje aplinkoje galima saugiai atidaryti disko korpusą ir keisti sugadintas dalis, pavyzdžiui, skaitymo galvutes, nesukeliant dar didesnės žalos.
Kaina už tokias paslaugas svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo gedimo sudėtingumo ir disko talpos. Skamba brangiai, bet jei duomenys – tai vieninteliai vaikystės nuotraukų archyvai arba metų darbo rezultatai, ta kaina staiga atrodo visiškai adekvati.
Vietoj išvadų: keli dalykai, kuriuos verta įsidėti į galvą
Diskų gedimai vyksta ne todėl, kad kažkas blogai pasielgė, o todėl, kad bet kokia elektronika ir mechanika anksčiau ar vėliau susidėvi. Klausimas tik laiko. Todėl geriausia strategija – ne stengtis idealiai reaguoti į gedimą, o tiesiog nesileisti į situaciją, kur vienintelis duomenų egzempliorius guli viename diske.
Praktiškai tai reiškia paprastą 3-2-1 taisyklę: trys kopijos duomenų, dvi skirtingos laikmenos, viena kopija atskirai nuo namų ar biuro (pavyzdžiui, debesyje arba kitoje vietoje). Skamba biurokratiškai, bet realiai tai reiškia tik vieną papildomą veiksmą kartą per mėnesį – nukopijuoti svarbius failus į išorinį diską arba debesijos saugyklą.
Jei jau atsidūrėte situacijoje, kai diskas sugedo, o svarbaus backup’o nėra – neskubėkite ir nesipykite su savimi. Pirmiausia nustatykite, ar gedimas loginis, ar fizinis. Jei girdisi keisti garsai, iš karto išjunkite diską ir susisiekite su specialistais, kol dar nepadarėte žalos patys. Jei gedimas programinis, ramiai galite bandyti atkurti duomenis savo jėgomis, tik būtinai saugokite rezultatus kitoje laikmenoje.
O ateičiai – tiesiog nepamirškite, kad kiekvienas diskas, kad ir koks patikimas atrodytų, vieną dieną nustos suktis arba atsakinėti. Tai ne „jeigu”, o „kada”. Ir vienintelis būdas tokiai dienai neišgyventi kaip tragedijos – turėti tas kopijas iš anksto, o ne skambinėti laboratorijai su viltimi stebuklo.