Kai žmogus pirmą kartą imasi ieškoti nešiojamo įkroviklio savo laptopui, dažniausiai susiduria su gana chaotišku pasirinkimu – parduotuvių lentynose ir internetinėse svetainėse pilna įvairiausių dėžučių su skaičiais, vatais, milliamperais ir keistais sertifikatų pavadinimais. Tiesą sakant, čia nėra nieko baisaus, tiesiog reikia suprasti kelis pagrindinius dalykus, kurie iš tikrųjų lemia, ar tas įkroviklis tau tiks, ar tik gulės stalčiuje.
Kodėl paprastas powerbank ne visada tinka laptopui
Daugelis žmonių, pirkdami pirmąjį kartą kroviklį nešiojamam kompiuteriui, klaidingai galvoja, kad tinka bet koks powerbank, koks naudojamas telefonui įkrauti. Deja, taip nėra. Laptopai reikalauja žymiai daugiau energijos nei telefonas – kol telefonui pakanka 10-20 vatų, laptopui dažnai reikia 45, 65 ar net 100 vatų galios, ypač jei tai žaidimų kompiuteris arba galingesnis darbo įrenginys. Jeigu bandysite krauti laptopą su per silpnu powerbank’u, arba jis tiesiog nekraus, arba kraus labai lėtai – kartais net lėčiau, nei kompiuteris eikvoja energiją, todėl baterija ir toliau sekins.
Čia svarbu suprasti vieną techninį niuansą – dauguma modernių laptopų (ypač tų, kurie kraunami per USB-C) palaiko standartą, vadinamą USB Power Delivery arba tiesiog PD. Būtent šis standartas leidžia įkrovikliui ir laptopui „susitarti” dėl to, kiek energijos reikia perduoti. Jeigu tavo laptopas neturi USB-C kroviklio jungties, o naudoja seną tipo apvalų kištuką (barrel connector), tai jau visai kitokia istorija, ir apie tai pakalbėsime vėliau.
Vatai, ampėrai ir kodėl skaičiai gąsdina
Kai atsiverti bet kurio nešiojamo įkroviklio specifikacijas, iškart matai eilę skaičių: 20000mAh, 100W, 5V/9V/12V/15V/20V. Iš pradžių atrodo, kad reikia turėti inžinieriaus diplomą, kad tai suprastum, bet realiai užtenka žinoti kelis dalykus.
Talpa, žymima mAh (miliampervalandėmis), rodo, kiek energijos apskritai telpa į kroviklio bateriją. Kuo didesnis skaičius, tuo daugiau kartų galėsi pilnai įkrauti savo įrenginį. Tačiau čia yra vienas gudrus dalykas – dalis tos energijos tiesiog „pradings” konversijos metu, nes įtampa keičiasi (iš 3.7V baterijos elemento į 5V, 9V ar 20V išvestį), todėl realiai naudingos energijos visada bus mažiau, nei skelbia gamintojas ant dėžutės. Praktiškai galima tikėtis, kad iš deklaruojamos talpos realiai panaudosite apie 60-70 procentų.
Galia, žymima vatais (W), yra svarbesnis rodiklis nei talpa, jeigu kalbame apie laptopus. Tai parodo, kiek energijos per sekundę įkroviklis gali perduoti. Jeigu tavo laptopo originalus kroviklis yra pavyzdžiui 65W, tai reiškia, kad nešiojamas įkroviklis, turintis mažiau nei 45W, jį kraus labai vangiai arba visai nekraus, jei kompiuteris tuo metu naudojamas intensyviai (pavyzdžiui, žaidžiant ar renderinant vaizdą).
USB-C Power Delivery – standartas, kurį verta pažinti
Pastaraisiais metais dauguma laptopų gamintojų (Apple, Dell, HP, Lenovo ir kiti) perėjo prie USB-C kroviklių, ir tai iš tikrųjų labai palengvino gyvenimą vartotojams. Kodėl? Nes USB-C su Power Delivery protokolu leidžia vienam kroviklio tipui tikti daugeliui skirtingų įrenginių – telefonui, planšetei, laptopui, ausinukams.
Renkantis nešiojamą įkroviklį, verta atkreipti dėmesį, ar jis palaiko PD 3.0 arba naujesnę versiją, ir kokia maksimali galia gali būti perduodama per USB-C jungtį. Rinkoje yra kroviklių, kurie skelbiasi turintys USB-C jungtį, bet realiai per ją perduoda tik 18W ar 20W galios – tokie tinka telefonui, bet ne laptopui. Todėl visada patikrink specifikacijose ne tik ar yra USB-C, bet ir kiek konkrečiai vatų ta jungtis gali „ištraukti”.
Kitas svarbus dalykas – jeigu tavo laptopas turi keletą USB-C jungčių, kartais galima krauti per bet kurią iš jų, o kartais gamintojas apriboja krovimą tik prie vienos konkrečios. Tai verta pasitikrinti laptopo instrukcijoje arba gamintojo svetainėje prieš perkant nešiojamą įkroviklį, kad išvengtum nusivylimo.
Kai laptopas turi seną apvalią jungtį
Ne visi laptopai perėjo prie USB-C. Daug senesnių arba biudžetinių modelių vis dar naudoja tradicinę apvalią (barrel) jungtį, o tokiu atveju situacija komplikuojasi. Tokiems laptopams reikia arba specializuoto nešiojamo įkroviklio su keičiamais antgaliais (kurie tinka konkrečiam laptopo modeliui pagal jungties skersmenį ir polių išdėstymą), arba USB-C į barrel jungties adapterio, kuris palaiko PD standartą ir gali „išversti” USB-C energiją į tinkamą įtampą senajai jungčiai.
Čia labai svarbu neapsigauti dėl polių – kai kurie senesni laptopai turi centre teigiamą polių, kiti – neigiamą, ir jei sujungsi neteisingai, gali sugadinti kompiuterio maitinimo grandinę. Todėl jei perki universalų kroviklį su keičiamais antgaliais, visada patikrink ne tik antgalio dydį, bet ir polių žymėjimą, dažniausiai nurodytą mažu simboliu ant paties antgalio arba pakuotėje.
Kelionėms, kurioms svarbus svoris ir dydis
Jeigu nešiojamą įkroviklį planuoji naudoti kelionėse, keliaujant lėktuvu ar tiesiog nešiojantis kasdien darbe, svoris ir dydis tampa lygiai taip pat svarbūs, kaip ir techninės specifikacijos. Galingi 100W nešiojami įkrovikliai su didele talpa dažnai sveria nuo 400 iki 700 gramų, o kartais ir daugiau, todėl jie tampa gana jaučiama našta kuprinėje.
Verta pagalvoti, kiek kartų realiai per dieną tau reikės krauti laptopą. Jeigu užtenka vieno papildomo krovimo, galbūt nereikia pirkti didžiausios talpos modelio – užteks ir vidutinio, apie 10000-15000mAh, kuris svers žymiai mažiau. Taip pat verta žinoti, kad lėktuvuose galioja apribojimai baterijoms – dažniausiai leidžiama vežtis rankiniame bagaže baterijas iki 100Wh (vatvalandžių), o virš to reikia atskiro aviakompanijos leidimo arba tai apskritai draudžiama. Dauguma didelės talpos powerbank’ų nurodo Wh reikšmę ant korpuso arba specifikacijose – tai verta pasitikrinti prieš skrendant.
Ką dar verta patikrinti prieš perkant
Be pagrindinių techninių parametrų, yra keletas mažiau akivaizdžių dalykų, kurie gali nulemti, ar pirkinys pasiteisins. Pirmiausia – pass-through krovimo funkcija, leidžianti vienu metu krauti patį powerbank’ą iš sieninio lizdo ir per jį krauti laptopą. Tai patogu, jei keliauji ir nori maksimaliai išnaudoti laiką prie lizdo.
Antra – kelių jungčių galimybė. Kai kurie modeliai turi ir USB-A, ir kelias USB-C jungtis, leidžiančias vienu metu krauti kelis įrenginius, tačiau tokiu atveju galia dalinama tarp jungčių, todėl laptopui gali likti mažiau vatų, nei tikėjaisi, jei kartu kraunasi ir telefonas.
Trečia – gamintojo reputacija ir sertifikatai. Verta rinktis produktus, turinčius CE ženklinimą, o geriausia – ir papildomus saugos sertifikatus, tokius kaip UL arba TÜV. Pigūs, nežinomi kroviklio modeliai iš abejotinų šaltinių kartais neturi tinkamos apsaugos nuo perkrovos ar trumpojo jungimo, o tai jau kelia realų pavojų ir laptopui, ir paties kroviklio saugumui.
Vietoj išvadų – trumpas gidas, kad neapsipirktumei
Jeigu reikėtų viską suvesti į kelis paprastus žingsnius, atrodytų taip: pirmiausia pasižiūrėk, koks yra tavo laptopo originalaus kroviklio galios rodiklis vatais – jį rasi ant paties kroviklio arba laptopo specifikacijose internete. Tada ieškok nešiojamo įkroviklio, kurio deklaruojama galia per USB-C būtų lygi arba didesnė nei originalus kroviklis, idealiu atveju su bent nedideliu atsargos rezervu, nes realioje eksploatacijoje galia dažnai būna kiek mažesnė nei nurodyta.
Antra, pagalvok apie realų naudojimo scenarijų – jeigu tik retkarčiais keliauji ir norisi turėti „atsarginį planą”, pakaks kompaktiško 10000-20000mAh modelio. Jeigu dirbi nuotoliniu būdu iš kavinių ar keliauji nuolat, verta investuoti į galingesnį, bent 65W, modelį su pass-through funkcija.
Trečia, nepamiršk patikrinti jungties tipo ir, jei reikia, polių krypties – tai vienintelė detalė, kuri gali sugadinti visą pirkinį net turint idealią galią ir talpą. Ir galiausiai, neskubėk taupyti ties saugos sertifikatais – geriau permokėti kelis eurus už žinomo gamintojo produktą, nei rizikuoti laptopo elektronika dėl abejotinos kokybės krovikliuko iš nežinomo internetinio pardavėjo. Su tokiu žinių bagažu apsipirkti tikrai bus žymiai lengviau, o pirkinys tarnaus ne vieną kelionę.