Prisimenu, kaip prieš kelerius metus parduotuvėje žiūrėjau į naują „smart” televizorių ir stebėjausi, koks jis greitas, sklandus, viskas atsidaro akimirksniu. Po metų tas pats televizorius namuose jau kraunasi kaip prieš dvidešimt metų buvęs kompiuteris su Windows XP. Pažįstama situacija? Beveik kiekvienas, turintis išmanųjų televizorių ilgiau nei porą metų, anksčiau ar vėliau susiduria su tuo pačiu klausimu – kodėl šitas įrenginys, kuris kainavo nemažus pinigus, dabar veikia lėčiau nei senas mobilusis telefonas.
Atsakymas nėra vienareikšmis, nes televizoriaus lėtėjimą lemia visa krūva veiksnių, susijusių tiek su aparatine dalimi, tiek su programine. Pabandykime išsiaiškinti, kas ten realiai vyksta po tuo blizgančiu ekranu.
Silpnas „smegenų” komplektas nuo pat pradžių
Daugelis žmonių, perkant televizorių, žiūri į ekrano įstrižainę, spalvų perteikimą, HDR palaikymą – viskas suprantama, nes tai matoma iš karto parduotuvėje. Bet retai kas domisi, koks procesorius ar kiek operatyviosios atminties (RAM) yra viduje. O būtent tai lemia, kaip greitai veiks pati „Smart TV” sistema.
Realybė tokia, kad gamintojai televizoriuose dažniausiai montuoja gerokai silpnesnius procesorius nei, tarkim, vidutiniame išmaniajame telefone. Kodėl? Todėl, kad ekranas ir jo kokybė kainuoja daug, o žmonės retai lygina televizorių pagal jo „vidų”. Taigi gamintojai taupo būtent ten, kur mažiausiai matoma – mikroschemose, atmintyje, aušinime. Rezultatas – televizorius, kuris turi puikų vaizdą, bet menką skaičiavimo galią programoms paleisti.
Kai televizorius naujas ir jame įdiegta tik viena kita programėlė, viskas veikia neblogai. Bet situacija keičiasi, kai pridedi YouTube, Netflix, Spotify, kokį nors žaidimų launcherį ir dar keliolika programėlių, kurias tiesiog norėjai išbandyti.
Kodėl televizorius senėja greičiau nei atrodo
Skirtingai nei kompiuteris, kurio komponentus galima keisti, televizoriuje viskas užlituota ir integruota. Tai reiškia, kad jei procesorius per silpnas naujausiai programinei versijai apdoroti, jokiu būdu jo nepakeisi. Gamintojai kasmet išleidžia naujus operacinės sistemos atnaujinimus – Android TV, Tizen, WebOS – ir kiekvienas naujas atnaujinimas paprastai reikalauja daugiau resursų nei ankstesnis.
Įsivaizduokite tai kaip senus batus, kurie kadaise puikiai tiko, bet dabar kojos jau ne tokios, koks buvo batas. Sistema „priauga”, o aparatinė dalis lieka ta pati. Būtent todėl trejų–ketverių metų televizorius dažnai atrodo gerokai lėtesnis nei pirmaisiais naudojimo metais, nors fiziškai jame niekas nepasikeitė.
Fone tyliai dirbančios programos
Čia slypi dar viena problema, apie kurią mažai kas galvoja. Kaip ir išmaniajame telefone, televizoriuje programėlės po naudojimo ne visada visiškai užsidaro – kai kurios lieka veikti fone. Vaizdo transliavimo paslaugos tikrina atnaujinimus, reklamos sistemos renka duomenis, o pačios operacinės sistemos komponentai vykdo įvairius procesus, kuriuos vartotojas net nepastebi.
Kadangi RAM kiekis televizoriuje dažnai būna gerokai mažesnis nei šiuolaikiniame telefone (kai kuriuose modeliuose vos 1,5–2 GB), tokie foniniai procesai greitai „suvalgo” laisvą atmintį. Rezultatas – lėtas programų paleidimas, strigimai perjungiant kanalus ar programėles, kartais net užšalimas.
Vidinė atmintis – dažnai pamirštas kaltininkas
Panašiai kaip telefone ar kompiuteryje, televizoriaus vidinė atmintis (ne RAM, o įrenginio saugykla) su laiku prisipildo. Kiekviena atsisiųsta programėlė, kiekvienas laikinas failas, talpykla (cache), sistemos atnaujinimų likučiai – visa tai palaipsniui užpildo ribotą vietą.
Kai laisvos vietos lieka mažai, sistema pradeda dirbti akivaizdžiai lėčiau – jai tiesiog nebėra kur „kvėpuoti”. Daugelis televizorių turi vos 8–16 GB vidinės atminties, o tai smarkiai mažiau nei bet kuris šiuolaikinis telefonas. Tad nenuostabu, kad po poros metų aktyvaus naudojimo ta atmintis būna pilna iki kraštų.
Interneto ryšys – dažnai nepelnytai kaltinamas, bet ir prisidedantis
Kai televizorius stringa žiūrint „Netflix” ar „YouTube”, pirmas įtarimas dažniausiai krenta ant interneto. Ir kartais tai teisinga – lėtas Wi-Fi signalas ar perkrautas maršrutizatorius tikrai gali sukelti buferizacijos problemas. Tačiau jeigu strigimai jaučiami ir naršant meniu, ne tik transliuojant vaizdą, kaltininkas jau nebe internetas, o pats televizoriaus „smegenys”.
Verta paminėti, kad daugelis pigesnių televizorių naudoja senesnius Wi-Fi standartus (pavyzdžiui, tik 2,4 GHz dažnį), kurie fiziškai negali perduoti duomenų taip greitai kaip modernūs 5 GHz tinklai. Tai gali paveikti tik transliavimo kokybę, bet ne bendrą sistemos greitį.
Programinės įrangos atnaujinimai – dviašmenis kalavijas
Įdomus paradoksas: atnaujinimai, skirti pagerinti saugumą ir pridėti naujų funkcijų, dažnai televizorių dar labiau apsunkina. Nauja programinė versija paprastai turi daugiau kodo, daugiau fono procesų, daugiau reikalavimų procesoriui ir atminčiai. Senam aparatiniam komplektui tai reiškia papildomą naštą.
Štai kodėl kartais po sistemos atnaujinimo televizorius pradeda veikti dar lėčiau nei prieš tai – nors, atrodytų, atnaujinimas turėtų padėti, o ne pakenkti. Gamintojai retai optimizuoja naujas versijas senesniems modeliams, nes ekonomiškai jiems naudingiau, kad žmonės pirktų naują įrenginį.
Ką realiai galima padaryti, kad televizorius atgytų
Dabar, kai aišku, iš kur kojos dygsta, pereikime prie praktinės dalies – ką galima realiai padaryti, jei jūsų televizorius pradėjo vėžlio greičiu krautis ir strigti.
- Reguliariai valykite talpyklą (cache). Beveik visose Smart TV sistemose meniu nustatymuose yra galimybė išvalyti atskirų programėlių talpyklą. Tai padeda atlaisvinti vietos ir sumažinti foninį krūvį.
- Pašalinkite nenaudojamas programėles. Jei nesinaudojate kokia nors platforma jau pusmetį, geriau ją pašalinti – ji vis tiek gali tyliai atlikinėti atnaujinimus fone.
- Perkraukite televizorių bent kartą per savaitę. Skamba banaliai, bet paprastas perkrovimas dažnai išvalo laikinąją atmintį ir sustabdo pasenusius fono procesus.
- Naudokite išorinį transliavimo įrenginį. Jei televizorius jau tikrai senas, verta prijungti „Chromecast”, „Apple TV” ar „Fire TV Stick” – tokie prietaisai dažnai turi galingesnį procesorių nei pats televizorius ir gali visiškai pakeisti vartotojo patirtį, nereikalaujant keisti viso ekrano.
- Patikrinkite Wi-Fi ryšio kokybę. Jei įmanoma, jungkite televizorių laidiniu (Ethernet) ryšiu – tai pašalina bent vieną galimą lėtėjimo priežastį.
- Neįdiekite atnaujinimų aklai. Prieš atnaujinant sistemą, verta paskaityti vartotojų atsiliepimus internete – kartais paaiškėja, kad konkretus atnaujinimas konkrečiam modeliui sukelia daugiau problemų nei naudos.
Kai technologija tampa savo pačios auka
Iš esmės, išmaniojo televizoriaus lėtėjimas – tai puikus pavyzdys, kaip technologijos kartais tampa savo pačių sėkmės įkaitėmis. Kuo daugiau funkcijų, programėlių ir galimybių gamintojai sudeda į vieną prietaisą, tuo daugiau resursų ta sistema reikalauja, o aparatinė dalis, deja, lieka nepakitusi nuo pirmos dienos. Tai tarsi bandymas sudėti vis daugiau baldų į tą patį kambario dydį – anksčiau ar vėliau pasidarys ankšta, kad ir kaip stengtumeisi sutvarkyti.
Geroji žinia ta, kad dažniausiai televizoriaus neverta iš karto keisti vien todėl, kad jis pradėjo strigti. Kelios paprastos priemonės – atminties valymas, nereikalingų programų šalinimas, protingas atnaujinimų valdymas ar tiesiog išorinio „streaming” prietaiso prijungimas – gali gerokai pratęsti jo gyvybingumą. O jei jau ruošiatės pirkti naują televizorių, verta bent akimirkai pažvelgti anapus ekrano kokybės ir pasidomėti, kas slypi viduje – procesorius, RAM kiekis, atmintis. Būtent tie, dažnai nematomi skaičiai specifikacijų lentelėje, po kelerių metų nulems, ar jūsų naujasis televizorius vis dar bus malonu naudoti, ar taps dar viena „protinga”, bet lėta dėže kambario kampe.