Kai prieš kokį dešimtmetį televizoriai staiga „susiprotėjo” ir pradėjo siūlyti internetą tiesiai ekrane, dauguma žmonių žiūrėjo į tai skeptiškai. Kam man internetas televizoriuje, jei turiu telefoną ir kompiuterį? O dabar situacija apsivertė aukštyn kojomis – televizorius be programėlių atrodo kaip telefonas be interneto ryšio. Streaming platformos, žaidimai, muzika, net socialiniai tinklai – viskas telpa į vieną ekraną kambario centre. Bet kaip iš tikrųjų veikia tas programėlių diegimo procesas, kodėl kartais viskas įsidiegia per sekundę, o kartais kabinasi valandų valandas, ir ką reikėtų žinoti prieš spaudžiant tą viliojantį mygtuką „Įdiegti”?
Kaip televizorius apskritai tapo kompiuteriu
Norint suprasti programėlių diegimą, verta trumpam grįžti atgal. Senieji televizoriai buvo tiesiog signalo priėmėjai – antena arba kabelis atnešdavo vaizdą, o pats aparatas neturėjo jokio „proto”. Viskas pasikeitė, kai gamintojai į vidų pradėjo kišti procesorius, operatyvinę atmintį ir saugyklą, panašią į tą, kurią turi planšetės. Taip gimė samsung Tizen, LG webOS, Android TV (dabar Google TV), Roku OS ir kiti panašūs pavadinimai, kurie iš esmės yra tiesiog operacinės sistemos, pritaikytos dideliam ekranui ir nuotolinio valdymo pultui.
Įdomu tai, kad kiekvienas gamintojas nusprendė eiti savo keliu. Samsung sukūrė nuosavą Tizen sistemą, LG – webOS, o dauguma kitų gamintojų (Sony, Philips, TCL, Xiaomi) pasirinko naudoti Google sukurtą Android TV platformą, nes nereikėjo kurti visko nuo nulio. Tai reiškia, kad programėlių parduotuvė vienoje sistemoje visiškai kitokia nei kitoje, ir tas pats „Netflix” gali veikti skirtingai priklausomai nuo to, kokioje platformoje jis įdiegtas.
Kas vyksta, kai spaudi „Įdiegti”
Techniškai procesas panašus į tą, kurį matome telefonuose, tik viskas vyksta kiek lėčiau, nes televizoriaus procesorius dažnai silpnesnis nei mobiliojo įrenginio. Kai pasirenki programėlę parduotuvėje (Google Play, LG Content Store, Samsung Apps ar panašiai), televizorius pirmiausia patikrina, ar tavo įrenginys apskritai suderinamas su ta programėle – ar pakanka atminties, ar tinkama procesoriaus architektūra, ar sistemos versija ne per sena.
Tada prasideda pats malonumas – atsisiuntimas. Programėlės failas (dažniausiai APK formato Android sistemose arba analogiškas formatas kitose) keliauja per internetą į televizoriaus vidinę saugyklą. Priklausomai nuo interneto greičio ir programėlės dydžio, tai gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Po atsisiuntimo sistema failą išpakuoja, patikrina skaitmeninį parašą (kad įsitikintų, jog programėlė nebuvo pakeista ar užkrėsta kenkėjiška programa), ir tik tada ją įdiegia bei sukuria nuorodą pagrindiniame ekrane.
Visa tai vyksta fone, bet būtent čia dažniausiai ir kyla problemų – jei internetas nestabilus arba televizoriaus saugykla beveik pilna, procesas gali užstrigti pusiaukelėje.
Kodėl vieni televizoriai kabinasi, kiti skrenda
Čia slypi viena mažiau žinoma, bet svarbi detalė – biudžetiniai televizoriai dažnai turi vos 1-2 GB operatyvinės atminties ir 8-16 GB vidinės saugyklos. Palyginimui, vidutinis šiuolaikinis telefonas turi kelis kartus daugiau resursų. Tai reiškia, kad pigesniuose televizoriuose iš tikrųjų gali pritrūkti vietos daugiau nei kelioms didesnėms programėlėms, o pats diegimo procesas vyks pastebimai lėčiau nei brangesniame modelyje.
Būtent dėl to gamintojai vis dažniau siūlo galimybę prijungti išorinę atminties kortelę ar USB laikmeną, kad išplėstum saugyklą. Tiesa, ne visos programėlės sutinka veikti iš išorinės atminties – kai kurios sistemos reikalauja, kad programėlė būtų vidinėje saugykloje, kitaip veiks nestabiliai arba visai atsisakys paleisti.
Ne visos programėlės vienodos – uždarosios ir atviros sistemos
Vienas dalykas, kurį verta žinoti prieš perkant naują televizorių – ne kiekvienoje platformoje rasi tas pačias programėles. Google TV ir Android TV turi prieigą prie didžiulės Google Play parduotuvės su tūkstančiais programėlių. Tuo tarpu Samsung Tizen ar LG webOS turi kur kas kuklesnį pasirinkimą, nes jų parduotuvės kuriamos ir prižiūrimos pačių gamintojų, o kūrėjams reikia atskirai pritaikyti programėlę kiekvienai sistemai.
Tai paaiškina, kodėl kartais ieškai kokios nors nišinės srautinio turinio programėlės ir randi ją Android TV parduotuvėje, bet visai neradai Samsung televizoriuje. Kūrėjai tiesiog neinvestavo laiko ir pinigų, kad pritaikytų programą mažiau populiariai platformai.
Kai programėlės nėra parduotuvėje – neoficialūs būdai
Čia atsiranda gudresnių vartotojų teritorija. Kai kurios programėlės, ypač mažiau žinomos ar regioninės, oficialiai neprieinamos konkrečioje šalyje ar platformoje. Tokiu atveju žmonės dažnai naudoja vadinamąjį „sideloading” metodą – programėlės diegimą apeinant oficialią parduotuvę, tiesiogiai per APK failą, atsisiųstą iš interneto arba perkeltą per USB laikmeną.
Tai techniškai įmanoma daugumoje Android TV pagrįstų televizorių, tačiau reikia būti atsargiam – atsisiunčiant programėles iš neoficialių šaltinių, rizikuoji įsileisti kenkėjišką programinę įrangą. Skirtingai nei oficialioje parduotuvėje, čia niekas netikrina skaitmeninio parašo ar failo saugumo. Jei jau nusprendei eiti šiuo keliu, verta naudoti tik patikrintus, plačiai žinomus šaltinius ir prieš tai patikrinti, ar televizoriaus nustatymuose apskritai leidžiama diegti programėles iš nežinomų šaltinių – daugumoje sistemų tai reikia atskirai įjungti.
Atnaujinimai – ta pati diegimo logika, tik nematoma
Verta paminėti, kad programėlių atnaujinimai veikia lygiai ta pačia logika kaip ir pirminis diegimas – naujas failas atsisiunčiamas, patikrinamas ir pakeičiamas senoji versija. Skirtumas tik tas, kad dažniausiai tai vyksta automatiškai nakties metu, kai televizorius prijungtas prie elektros ir interneto, o vartotojas nieko nepastebi. Būtent todėl kartais atsibundi ryte ir matai, kad „Netflix” ar „YouTube” atrodo šiek tiek kitaip nei vakar – per naktį tyliai įvyko atnaujinimas.
Jei norisi kontroliuoti šį procesą, dažniausiai nustatymuose galima išjungti automatinius atnaujinimus arba nustatyti, kad jie vyktų tik prijungus prie Wi-Fi, o ne mobiliojo interneto (nors televizoriams tai retai aktualu).
Praktiniai patarimai tiems, kurie nori, kad viskas veiktų sklandžiai
Jei jau perskaitei iki čia, tikriausiai norisi ir konkrečių patarimų, o ne vien teorijos. Štai keletas dalykų, kurie realiai padeda:
- Reguliariai tikrink laisvą vietą. Nustatymuose (dažniausiai skiltyje „Saugykla” arba „Storage”) pasižiūrėk, kiek vietos liko. Jei mažiau nei 1-2 GB, geriau pašalink retai naudojamas programėles prieš diegiant naujas.
- Perkrauk televizorių kartą per savaitę. Skamba banaliai, bet fone susikaupusi laikina informacija dažnai sulėtina ir diegimo, ir įprastą veikimą.
- Diek programėles per stabilų Wi-Fi, ne per mobilųjį prieigos tašką. Nutrūkęs atsisiuntimas gali palikti pusiau įdiegtą, veikiančią programėlę, kurią paskui reikia trinti ir diegti iš naujo.
- Tikrink programėlės suderinamumą prieš diegiant. Jei parduotuvė leidžia įdiegti, bet aprašyme rašo, kad reikalinga naujesnė sistemos versija – pirmiau atnaujink patį televizorių, o ne aklai bandyk įdiegti.
- Venk neoficialių šaltinių, jei nesi tikras, ką darai. Kenkėjiška programa televizoriuje gali reikšti ne tik erzinančias reklamas, bet ir prieigą prie tavo namų tinklo.
- Jei televizorius senas, apsvarstyk „stick” tipo įrenginius. Chromecast su Google TV, Fire TV Stick ar panašūs USB dydžio prietaisai iš esmės paverčia bet kokį ekraną su HDMI lizdu pilnaverčiu išmaniuoju televizoriumi, ir dažnai veikia sklandžiau nei įmontuota, jau pasenusi sistema.
Vietoj taško – kelios mintys apie ekraną, kuris niekada nesustoja tobulėti
Programėlių diegimas televizoriuje – tai smulkus, bet gerai apgalvotas technologinis procesas, kuris jungia atsisiuntimą, patikrinimą ir integraciją į sistemą, panašiai kaip telefone, tik pritaikytą kur kas kuklesniems techniniams resursams. Būtent tas resursų kuklumas ir yra didžiausia priežastis, kodėl vieni televizoriai jaučiasi greiti ir malonūs naudoti, o kiti – nuobodžiai lėti jau po metų ar dvejų.
Įdomiausia tai, kad televizorius, priešingai nei telefonas, retai kada keičiamas kas dvejus metus – žmonės linkę juo naudotis penkerius, septynerius, kartais ir dešimt metų. Tai reiškia, kad programinė įranga, kuri šiandien atrodo puikiai, po kelerių metų gali pradėti stipriai atsilikti nuo naujų programėlių reikalavimų. Būtent todėl, renkantis naują televizorių, verta žiūrėti ne tik į ekrano kokybę, bet ir į tai, kokia operacinė sistema jame įdiegta, kiek atminties turi ir kaip dažnai gamintojas išleidžia atnaujinimus. Gražus vaizdas greitai nublanksta, jei programėlės kabinasi kiekvieną vakarą prieš filmą.
Galiausiai, jei jau turi televizorių, kuris pradeda vėluoti ar strigti, nebūtinai reikia jo iš karto keisti – dažnai pakanka atlaisvinti vietos, atsisakyti nereikalingų programėlių ir naudoti išorinį streaming įrenginį toms funkcijoms, kurių pats televizorius jau nebeišveža. Technologijos ekrane keičiasi greičiau nei pats ekranas, ir tai visiškai normalu – svarbu tik žinoti, kaip su tuo susitvarkyti, o ne pulti keisti visą įrenginį vos pastebėjus pirmą strigimą.
