Kaip prasidėjo skaitmeninis pandemijos sekimas
Kai 2020 metų pavasarį COVID-19 viruso banga pasiekė Lietuvą, valdžios institucijos ėmėsi įvairių priemonių plitimui stabdyti. Viena iš jų – specialios mobiliosios programėlės, skirtos stebėti užsikrėtusiųjų kontaktus ir informuoti žmones apie galimą riziką. Tokių sprendimų atsirado visame pasaulyje, bet kiekviena šalis rinko savo kelią – vieni pasirinko griežtą sekimą per GPS, kiti – privatumą saugančias technologijas.
Lietuvoje situacija buvo gana įdomi. Pirmiausia atsirado „Karantinas” programėlė, kuri buvo skirta tiems, kas turėjo būti izoliacijoje. Ji veikė paprastai – žmonės turėjo fotografuotis namuose ir siųsti nuotraukas, įrodydami, kad laikosi karantino. Vėliau atsirado ir „Korona Stop LT” – jau sudėtingesnė sistema, skirta kontaktų sekimui. Bet ar tikrai šios programėlės veikė taip, kaip buvo planuota? Ir svarbiausia – ar jos padėjo suvaldyti pandemiją?
Dvi skirtingos programėlės – skirtingi tikslai
Reikia suprasti, kad Lietuvoje veikė dvi pagrindinės COVID-19 tracking programėlės, ir jos turėjo visiškai skirtingus tikslus. „Karantinas” buvo kontrolės įrankis – valdžia norėjo įsitikinti, kad žmonės, kuriems nurodyta izoliuotis, tikrai lieka namuose. Ši programėlė naudojo paprastą principą: du kartus per dieną žmogus gaudavo pranešimą, kad reikia nusifotografuoti savo namuose. Sistema patikrinda, ar nuotrauka padaryta toje pačioje vietoje, kur ir ankstesnės.
„Korona Stop LT” veikė visai kitaip. Ji buvo paremta „Bluetooth” technologija ir Google bei Apple sukurtu „Exposure Notification” protokolu. Programėlė neskelbė jūsų buvimo vietos, nerinko GPS duomenų. Ji tiesiog keitėsi anoniminiais kodais su kitais telefonais aplinkui. Jei vėliau paaiškėdavo, kad vienas iš tų žmonių užsikrėtė COVID-19, jūs gautumėte pranešimą, kad buvote kontakte su užsikrėtusiu asmeniu.
Skirtumas tarp šių programėlių – kaip tarp policininko ir draugiško patarėjo. Viena sako „mes tave stebime”, kita – „mes tau padedame apsisaugoti”.
Technologinis užkulisis: kaip veikia kontaktų sekimas
Dabar įdomiausia dalis – kaip visa tai techniškai veikia. „Korona Stop LT” naudoja „Bluetooth Low Energy” (BLE) technologiją. Jūsų telefonas nuolat transliuoja unikalų, bet anoniminį kodą. Šis kodas keičiasi kas 10-20 minučių, todėl niekas negali jūsų sekti ilgą laiką. Kai šalia jūsų atsiranda kitas žmogus su tokia pačia programėle, jo telefonas įrašo jūsų kodą, o jūsų – jo kodą.
Programa taip pat matuoja signalo stiprumą. Jei signalas stiprus, vadinasi žmogus buvo arti. Jei silpnas – toli. Taip sistema gali apskaičiuoti ne tik tai, kad buvote šalia, bet ir kokiu atstumu, ir kiek laiko. Jei kontaktas truko ilgiau nei 15 minučių ir atstumas buvo mažesnis nei 2 metrai, sistema tai užregistruoja kaip „rizikinį kontaktą”.
Kai žmogus gauna teigiamą COVID-19 testą, jis gali savanoriškai įkelti savo užkrėtimo faktą į sistemą. Tada visi jo telefonas transliuoti kodai per pastarąsias 14 dienų išsiunčiami į centrinį serverį. Kiti vartotojai reguliariai parsisiunčia šių kodų sąrašą ir patikrina, ar jų telefonai neužfiksavo kontakto su kuriuo nors iš šių kodų. Jei taip – gauna perspėjimą.
Privatumo klausimas: ar tikrai niekas nežino, kur esu?
Čia prasideda įdomiausia diskusija. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, žmonės labai skeptiškai žiūrėjo į tracking programėles. Buvo baimių, kad valdžia seksis kiekvieną mūsų žingsnį, kad duomenys bus parduoti, kad vėliau ši sistema bus panaudota kitais tikslais.
Tiesą sakant, „Korona Stop LT” buvo sukurta gana saugiai. Ji nenaudoja GPS, nerenka jūsų vardo, pavardės, telefono numerio ar kitų asmens duomenų. Visi kodai yra anoniniai ir laikini. Net jei kažkas perims jūsų transliuojamą kodą, jis negalės sužinoti, kas jūs esate ar kur gyvenate. Sistema veikia decentralizuotai – tai reiškia, kad dauguma duomenų lieka jūsų telefone, o ne kažkokiame centriniam serveryje.
Bet buvo ir problemų. „Karantinas” programėlė buvo visai kita istorija – ji tikrai žinojo, kur esate, nes reikalavo nuotraukų su GPS koordinatėmis. Kai kurie žmonės skundėsi, kad sistema veikė netiksliai, kad gaudavo perspėjimus net kai buvo namuose, arba kad programėlė per daug greitai išeikvojo baterijos energiją.
Statistika ir realūs skaičiai
Dabar pažiūrėkime, kaip šios programėlės veikė praktikoje. „Korona Stop LT” buvo atsisiųsta apie 300 000 kartų – tai sudaro maždaug 10-11% Lietuvos gyventojų. Skamba neblogai, bet epidemiologai sako, kad norint tokiai sistemai veikti efektyviai, reikia bent 60% populiacijos dalyvavimo. Taigi, mūsų atveju programėlė buvo per mažai populiari, kad turėtų tikrą poveikį pandemijos eigai.
„Karantinas” programėlė buvo privaloma tiems, kas grįžo iš užsienio ar turėjo kontaktą su užsikrėtusiais, todėl ją naudojo daugiau žmonių – apie 100 000 aktyvių vartotojų vienu metu. Bet ir čia buvo savo problemų. Daugelis žmonių skundėsi, kad sistema veikė nepatikimai, kad kartais nepriimtas nuotraukas, nors žmogus tikrai buvo namuose.
Įdomu tai, kad pandemijos metu Lietuvoje buvo užfiksuota per 1,2 milijono COVID-19 atvejų (iki 2023 metų pabaigos). Bet per „Korona Stop LT” programėlę apie savo užsikrėtimą pranešė tik keli tūkstančiai žmonių. Tai rodo, kad dauguma užsikrėtusiųjų arba nenaudojo programėlės, arba tiesiog neįvedė savo teigiamo testo rezultato į sistemą.
Kodėl žmonės nenorėjo naudoti programėlių
Yra keletas priežasčių, kodėl tracking programėlės nesusilaukė masinio pritarimo. Pirma – nepasitikėjimas. Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, žmonės labai jautrūs privatumo klausimams. Patirtis su KGB ir kitomis sekimo sistemomis paliko ilgalaikį pėdsaką. Net jei valdžia sako, kad duomenys anoniniai, daugelis žmonių vis tiek netiki.
Antra – techninės problemos. Ne visi turi naujus išmaniuosius telefonus. Vyresnio amžiaus žmonės, kurie buvo didžiausios rizikos grupėje, dažnai naudojo senus telefonus, kuriuose tokios programėlės tiesiog neveikė. Be to, programėlės kartais veikė netiksliai – „Bluetooth” signalas gali prasiskverbti pro sienas, todėl sistema galėjo užfiksuoti „kontaktą” su kaimynu per sieną, nors realiai jūs niekada nesusitikote.
Trečia – motyvacijos stoka. Žmonės nematė tiesioginės naudos sau. Jei naudoji programėlę ir gauni pranešimą, kad buvai kontakte su užsikrėtusiu, tai reiškia, kad turi izoliuotis, praleisti darbą, galbūt net prarasti pajamas. Todėl kai kurie žmonės tiesiog nenorėjo žinoti.
Ką mes išmokome iš šio eksperimento
COVID-19 tracking programėlės Lietuvoje buvo įdomus technologinis ir socialinis eksperimentas. Jos parodė, kad net turėdami geriausias technologijas, negalime priversti žmonių jomis naudotis, jei nėra pasitikėjimo ir aiškios naudos.
Technologiškai sistema veikė neblogai – bent jau „Korona Stop LT” atveju. Privatumas buvo gana gerai apsaugotas, duomenys šifruoti, sistema decentralizuota. Bet tai nebuvo pakankamai, kad įtikintume žmones.
Įdomu tai, kad šalys, kuriose tracking programėlės susilaukė didžiausio pasisekimo, buvo tos, kur žmonės labiau pasitiki valdžia ir turi stipresnę kolektyvinės atsakomybės kultūrą. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje, Singapūre ar Taivane tokios programėlės buvo daug populiaresnės ir efektyvesnės.
Kas liko po pandemijos ir ką daryti kitą kartą
Dabar, kai pandemija jau praėjo (bent jau jos aštriausia fazė), verta paklausti – kas liko iš viso to? „Karantinas” programėlė buvo nutraukta 2022 metais, kai atšaukti karantino reikalavimai. „Korona Stop LT” taip pat nebėra aktyvi.
Bet patirtis lieka. Dabar žinome, kad tokios sistemos gali veikti techniškai, bet jų sėkmė priklauso ne nuo technologijos, o nuo žmonių pasitikėjimo ir noro bendradarbiauti. Jei kada nors ateityje susidursime su panašia krize, turėsime geriau pasiruošti ne tik technologiškai, bet ir komunikacijos prasme.
Reikėtų aiškiau paaiškinti žmonėms, kaip veikia sistema, kodėl ji saugi, kokia iš jos nauda. Reikėtų įtraukti nepriklausomus ekspertus, kurie galėtų patikrinti kodą ir patvirtinti, kad sistema tikrai nedaro nieko blogo. Reikėtų geriau integruoti programėles su kitomis sveikatos priežiūros sistemomis, kad žmonės matytų tiesioginę naudą.
Taip pat svarbu suprasti, kad technologija nėra stebuklingas sprendimas. Ji gali padėti, bet negali pakeisti kitų priemonių – testavimo, vakcinacijos, socialinio atstumo. Tracking programėlės yra tik vienas įrankis iš daugelio, ir jos veikia tik tada, kai žmonės nori bendradarbiauti.
Lietuvos patirtis su COVID-19 tracking programėlėmis parodo, kad turime dar daug ko išmokti apie tai, kaip derinti technologijas su žmonių poreikiais, baime ir lūkesčiais. Bet bent jau dabar žinome daugiau nei žinojome 2020 metų pradžioje, ir tai jau yra žingsnis į priekį.