Kas yra Proxmox ir kodėl verta juo domėtis
Proxmox Virtual Environment – tai atvirojo kodo virtualizacijos platforma, kuri leidžia viename fiziniame serveryje paleisti kelis virtualius kompiuterius ar konteinerius. Skamba sudėtingai? Iš tikrųjų tai kaip turėti vieną galingą kompiuterį, kuriame gali sukurti keliolika mažesnių, kiekvienas su savo operacine sistema ir programomis.
Kodėl žmonės renkasi būtent Proxmox? Pirmiausia – jis nemokamas. Nereikia mokėti tūkstančių eurų už VMware ar kitas komercines sistemas. Antra, jis pakankamai paprastas pradedantiesiems, bet kartu turi visas funkcijas, kurių reikia profesionalams. Trečia, jis veikia per naršyklę – nereikia jokių specialių programų valdymui.
Aš pats pradėjau naudoti Proxmox prieš kelerius metus, kai namų laboratorijoje norėjau paleisti kelis serverius, bet neturėjau pinigų ar vietos dar trims kompiuteriams. Dabar ant vieno serverio turiu ir failų saugyklą, ir namų automatikos sistemą, ir testinę aplinką programavimui.
Kas reikalinga prieš pradedant
Prieš šokant į konfigūraciją, reikia pasiruošti. Pirmas dalykas – tinkamas kompiuteris. Teoriškai Proxmox gali veikti ir ant seno nešiojamojo, bet realybėje reikia bent šiek tiek pajėgumo. Rekomenduočiau minimum 8GB RAM, bet geriau 16GB ar daugiau. Procesorius turėtų palaikyti virtualizacijos technologijas (Intel VT-x arba AMD-V). Kietojo disko taip pat reikia nemažai – bent 100GB, o jei planuojate rimtesnius dalykus, geriau 500GB ar daugiau.
Labai svarbus dalykas – tinklo sąranka. Jums reikės žinoti savo tinklo IP adresų diapazoną, šliuzo (gateway) adresą ir DNS serverių adresus. Paprastai namų tinkle tai būna kažkas panašaus į 192.168.1.x. Jei nežinote šių dalykų, pažiūrėkite į savo maršrutizatoriaus nustatymus arba paleiskite komandą ipconfig (Windows) ar ifconfig (Linux/Mac) savo kompiuteryje.
Dar reikės USB atmintukės (bent 2GB) ir prieigos prie kito kompiuterio, iš kurio galėsite valdyti Proxmox per naršyklę. Atsisiųskite Proxmox VE ISO failą iš oficialios svetainės proxmox.com – tai diegimo atvaizdas.
Diegimo procesas žingsnis po žingsnio
Pirmiausia reikia paruošti įkraunamą USB atmintukę. Windows sistemoje tam puikiai tinka programa Rufus, o Linux naudotojai gali tiesiog naudoti komandą dd. Įrašykite atsisiųstą ISO failą į atmintukę ir įkraukite iš jos savo serverį.
Kai pasileis Proxmox diegimo programa, pamatysite gana paprastą grafinę sąsają. Pirmame lange pasirinkite „Install Proxmox VE”. Sistema automatiškai aptiks jūsų kietąjį diską. Jei turite kelis diskus, atidžiai pasirinkite teisingą – diegimo metu viskas ant to disko bus ištrinta!
Yra viena paslaptis, kurią daugelis praleidžia – Options mygtukas disko pasirinkimo lange. Ten galite sukonfigūruoti, kaip Proxmox naudos jūsų diską. Jei turite didelį SSD, verta palikti nemažai vietos LVM-Thin saugyklai – tai leis efektyviau naudoti vietą virtualioms mašinoms. Aš paprastai skirstau maždaug 100GB root sistemai, o likusią dalį – duomenims.
Toliau reikės pasirinkti šalį, laiko juostą ir klaviatūros išdėstymą. Čia nieko sudėtingo. Paskui – administratoriaus slaptažodis ir el. paštas. Slaptažodį pasirinkite stiprų, nes tai bus pagrindinis prieigos taškas prie visos jūsų virtualizacijos aplinkos.
Tinklo nustatymai – kur dažniausiai suklystama
Tinklo konfigūracija – tai vieta, kur daugelis pradedančiųjų susiduria su problemomis. Proxmox diegimo metu paprašys nurodyti tinklo sąsają, IP adresą, šliuzą ir DNS serverį. Čia labai svarbu viską įvesti teisingai.
Jei jūsų namų tinklas naudoja DHCP (dinamiškai priskiriamus adresus), vis tiek rekomenduoju Proxmox serveriui nurodyti statinį IP adresą. Pavyzdžiui, jei jūsų maršrutizatorius yra 192.168.1.1, galite Proxmox priskirti 192.168.1.100. Tik įsitikinkite, kad šis adresas nėra naudojamas kito įrenginio ir yra už DHCP diapazono ribų.
Hostname (kompiuterio vardas) turėtų būti pilnai kvalifikuotas domeno vardas (FQDN). Praktiškai tai reiškia, kad reikia nurodyti kažką panašaus į „proxmox.namai.local”, o ne tiesiog „proxmox”. Tai svarbu, nes Proxmox naudoja šį vardą vidinėms operacijoms, ir be tinkamo FQDN kai kurios funkcijos gali neveikti.
Po sėkmingo diegimo sistema persikraus, ir pamatysite konsolės langą su IP adresu bei nuoroda į žiniatinklio sąsają. Dabar galite pereiti prie kito kompiuterio ir naršyklėje įvesti tą adresą – paprastai tai atrodo kaip https://192.168.1.100:8006. Naršyklė įspės apie nesaugų sertifikatą – tai normalu, tiesiog pridėkite išimtį ir tęskite.
Pirmieji žingsniai žiniatinklio sąsajoje
Prisijungę pamatysite gana švarią ir suprantamą sąsają. Kairėje pusėje – jūsų Proxmox mazgas (node), dešinėje – įvairios valdymo funkcijos. Prisijunkite su vartotoju „root” ir slaptažodžiu, kurį nurodėte diegimo metu.
Pirmiausia rekomenduoju atnaujinti sistemą. Eikite į savo mazgo (node) konsolę ir paleiskite šias komandas:
apt update
apt dist-upgrade -y
Tai gali užtrukti kelias minutes, priklausomai nuo jūsų interneto greičio. Proxmox yra pagrįstas Debian Linux, todėl naudoja standartines apt komandas paketų valdymui.
Kitas svarbus dalykas – saugyklos (storage) konfigūracija. Pagal nutylėjimą Proxmox sukuria „local” saugyklą disko atvaizdams ir „local-lvm” virtualiems diskams. Tai veikia gerai daugumai atvejų, bet galite pridėti papildomų saugyklų. Pavyzdžiui, jei turite NAS įrenginį, galite prijungti NFS ar CIFS/SMB saugyklą.
Pirmosios virtualios mašinos kūrimas
Dabar pats įdomiausias dalykas – sukurkime pirmąją virtualią mašiną! Dešiniame viršutiniame kampe rasite mėlyną mygtuką „Create VM”. Spustelėkite jį ir pradėsime konfigūraciją.
Pirmame lange nurodykite VM ID (galite palikti automatiškai pasiūlytą) ir pavadinimą. Pavyzdžiui, „Ubuntu-Test”. Kitas žingsnis – OS (operacinė sistema). Čia reikia nurodyti ISO failo, iš kurio diegsite operacinę sistemą. Bet palaukite – jūs dar neturite jokių ISO failų Proxmox!
Grįžkite į pagrindinį langą, pasirinkite savo saugyklą „local” ir eikite į „ISO Images” skiltį. Ten rasite mygtuką „Upload” arba galite naudoti „Download from URL” funkciją. Aš dažniausiai naudoju antrąjį variantą – tiesiog įkopijuoju Ubuntu ar kitos Linux distribucijos ISO atsisiuntimo nuorodą, ir Proxmox pats viską parsisiunčia.
Kai turite ISO failą, grįžkite prie VM kūrimo. Pasirinkite tą ISO failą ir tęskite. System skiltį paprastai galima palikti su numatytaisiais nustatymais, nebent žinote, kad jums reikia kažko specifinio.
Disks skiltyje nurodykite, kiek vietos norite skirti virtualiai mašinai. 32GB pakanka paprastam Linux serveriui, bet jei planuojate diegti Windows ar saugoti daug duomenų, skirkite daugiau. Bus galima vėliau padidinti, bet tai šiek tiek sudėtingiau.
CPU ir Memory nustatymai priklauso nuo to, ką planuojate daryti su šia VM. Pradžiai 2 CPU branduoliai ir 2-4GB RAM turėtų pakakti daugumai Linux sistemų. Windows reikėtų bent 4GB RAM.
Network skiltyje palikite numatytuosius nustatymus – bus sukurtas virtualus tinklo adapteris, prijungtas prie jūsų fizinio tinklo per tinklų tiltą (bridge).
Konteineriai – greita alternatyva virtualioms mašinoms
Be pilnaverčių virtualių mašinų, Proxmox palaiko LXC konteinerius. Tai kažkas panašaus į virtualias mašinas, bet daug lengvesnio ir greitesnio. Konteineris dalijasi branduoliu (kernel) su pagrindine sistema, todėl naudoja mažiau resursų.
Konteineriai puikiai tinka paprastoms užduotims – žiniatinklio serveriams, duomenų bazėms, failų serveriams. Jie startuoja per kelias sekundes ir naudoja minimalų kiekį RAM. Tačiau yra apribojimų – negalite paleisti Windows konteinerio Linux sistemoje, ir kai kurios specifinės užduotys gali neveikti.
Konteinerio sukūrimas panašus į VM kūrimą. Spustelėkite „Create CT” ir pradėkite konfigūraciją. Skirtumas tas, kad vietoj ISO failo reikia pasirinkti šabloną (template). Proxmox leidžia atsisiųsti įvairių Linux distribucijų šablonus tiesiog iš sąsajos – eikite į saugyklą, pasirinkite „CT Templates” ir atsisiųskite, pavyzdžiui, Ubuntu ar Debian šabloną.
Vienas patarimas dėl konteinerių – jei planuojate juose paleisti Docker ar kitas konteinerizacijos sistemas, pažymėkite „unprivileged” konteinerio tipo varnelę ir Options skiltyje įjunkite „nesting” bei „keyctl” funkcijas. Kitaip Docker gali neveikti.
Atsarginės kopijos ir atkūrimas
Kai jau turite veikiančių virtualių mašinų ar konteinerių, labai svarbu pagalvoti apie atsargines kopijas. Proxmox turi integruotą atsarginių kopijų sistemą, kuri veikia tikrai gerai.
Eikite į Datacenter -> Backup ir sukurkite naują atsarginių kopijų užduotį. Galite pasirinkti, kurias VM ar konteinerius kopijuoti, kada tai daryti (pavyzdžiui, kiekvieną naktį 2 val.) ir kiek senų kopijų saugoti. Aš paprastai nustatau, kad būtų saugomos paskutinės 7 dienos kopijų – tai geras balansas tarp saugumo ir vietos diske.
Yra keletas atsarginių kopijų režimų. „Snapshot” režimas veikia greitai ir nesustabdo VM, bet reikalauja, kad saugykla palaikytų snapshot funkciją. „Stop” režimas sustabdo VM kopijų kūrimo metu – saugiau, bet jūsų paslauga bus nepasiekiama kelias minutes. „Suspend” režimas pristabdo VM, kaip užmigdymas – greitas ir saugus kompromisas.
Atkurti atsarginę kopiją taip pat paprasta – tiesiog eikite į Backup skiltį, pasirinkite kopiją ir spustelėkite „Restore”. Galite atkurti į tą pačią VM (perrašant esamą) arba sukurti naują VM iš atsarginės kopijos.
Kaip viską sujungti ir pradėti naudoti
Po visų šių konfigūracijų jūsų Proxmox sistema turėtų būti pilnai veikianti. Bet yra dar keletas dalykų, kurie padės geriau išnaudoti sistemą.
Pirmiausia – tinklo tiltai ir VLAN’ai. Jei norite atskirti skirtingų VM tinklus (pavyzdžiui, atskirti viešus serverius nuo vidinių), galite sukurti papildomus tinklų tiltus. Tai daroma System -> Network skiltyje. Galite sukurti Linux Bridge ir priskirti jam VLAN tag’ą, jei jūsų tinklas palaiko VLAN’us.
Antra – firewall. Proxmox turi integruotą užkardą, kurią galite konfigūruoti keliuose lygiuose: Datacenter lygiu (visiems), mazgo (node) lygiu ir individualiai kiekvienai VM ar konteineriui. Tai labai patogu saugumo valdymui. Pradžiai galite įjungti paprastas taisykles – leisti SSH (22 portas) ir HTTPS (443 portas), o visa kita blokuoti.
Trečia – resursų valdymas. Jei turite daug VM ir ribotus resursus, galite nustatyti prioritetus ir limitus. Pavyzdžiui, galite apriboti, kiek CPU ar RAM gali naudoti tam tikra VM, arba nustatyti, kad svarbesni serveriai gautų prioritetą resursų paskirstyme.
Dar vienas naudingas dalykas – HA (High Availability) grupės. Jei turite kelis Proxmox serverius (cluster’į), galite sukonfigūruoti, kad svarbios VM automatiškai persikeltų į kitą serverį, jei vienas sugenda. Tai pažangesnė tema, bet verta žinoti, kad tokia galimybė egzistuoja.
Galiausiai – stebėsena. Proxmox rodo realaus laiko grafikus apie CPU, RAM, tinklo ir disko naudojimą. Reguliariai žiūrėkite į juos, kad suprastumėte, kaip jūsų sistema naudojama. Jei pastebite, kad nuolat trūksta RAM ar CPU, galbūt laikas apsvarstyti aparatinės įrangos atnaujinimą arba VM optimizavimą.
Proxmox – tai galinga įranga, kuri iš pradžių gali atrodyti bauginanti, bet iš tikrųjų ji gana intuityvi, kai šiek tiek su ja padirbate. Pradėkite nuo paprastų dalykų – sukurkite vieną ar dvi VM, pažaiskite su jomis, sukurkite atsargines kopijas. Palaipsniui išmoksite pažangesnių funkcijų ir suprasite, kaip viską pritaikyti savo poreikiams. Svarbiausias patarimas – nebijokite eksperimentuoti, bet visada turėkite atsargines kopijas prieš darydami rimtesnius pakeitimus. Ir atminkite – net profesionalai kartais sugadina dalykus, tai normalu mokymosi proceso dalis.